Visi prieš akis turėjo nepaprastą aktualiją: mūsų krepšininkų Rygoje
dabartį ir ateitį. Pražilusių senių, mažamečių mokyklinio amžiaus vaikų,
vyrų ir moterų lūpos linksniavo mūsiškių kovotojų pavardes ir su
pasigėrėjimu svaidė pagyrimo žodžius tiems, kurie to tikrai nusipelnė.
Visų mintys tiesiausiu keliu skriejo į latvių sostinę. Ten, kur narsieji
Lietuvos vyrai taip garbingai gynė trispalvės garbę. Ir visų viltys
išsipildė: mažoji Lietuva pelnė Europos nugalėtojo vardą, privertusi
pasiduoti du kartus narsiuosius Mussolinio kovotojus, supliekdama
lenkus, estus ir egiptiečius. Mūsų vyrai į finalą težinojo vieną,
vienintelį kelią - nugalėjimo kelią. Ir tai buvo 100% padaryta.
Žymus Kauno pirklys sako: - Žinot, ir didžiausi biznio nepasisekimai
manęs taip nesujaudino, kaip šios kelios dienos, kai vakarais radio
bangomis pasiekdavau Rygą. Ypač mane veikė finalinės rungtynės. Mes
turėjome nugalėti ir savo pasiekėme!
Stambus valdininkas Lietuvos pergalę apibūdina trumpai, aiškiai: -
Didelis mažos valstybės laimėjimas, kuris, nors mūsų teritorijos ir
nepadidino, bet išaugino mus morališkai.
Smulkus valdininkas, daug metų praleidęs prie rašomojo stalo, daug
dulkių prigėręs mažoje įstaigos patalpoje, atrodo, dešimčia metų
pajaunėjęs. Kažkokia jaunatviška šypsena pražydo, kaip puokštė rožių, jo
geltonam veide. Jis fiksuoja žodžius: - Tikrai pelnytas entuziazmas.
Mūsų krepšininkų laimėjimą galima drąsiai lyginti su Vaitkaus atliktu
transatlatiniu skridimu.
Senyvo veido kiemsargis šildosi kieme prieš gegužio karštąją saulę. Nuo
lūpų nukaręs papirosas, ne „bankrutkė“, kaip kad būdavo paprastai. Iš
kur tad tokia permaina? Atsakymas: Švenčiu lietuvių laimėjimą...
O dabar jaunimas, spinduliuojąs jaunatvės džiaugsmu. Jis gal daugiausia
pergyveno per šias dienas. Namuose nelikdavo nė vieno radio aparato,
prie kurio nebudėtų mūsų jaunuomenė.
Baruose ir restoranuose buvo tikra rugiapiūtė. Šimtai bokalų nykdavo
Lietuvos krepšininkų garbei, kartais nenutraukiami valio beldėsi į
patalpų sienas.
Mokiniai pamokų metu nieko daugiau negalvojo, kaip tik apie krepšinį.
Pasitaikydavo, kad staiga pedagogo paklaustas, sušukdavo: Laimėjom! -
Vietoj kokios teorinės ar rašytojo gimimo datos pasigirsdavo rungtynių
rezultatai. Vienoj gimnazijoj teko atidėti rašomąjį darbą, nes dėl
pirmenybių nebuvo laiko prisirengti. Kokia čia gali būti kalba apie
mokslą, kada Rygoj gal tos gimnazijos auklėtinis kovoja už tėvynę. Nors
mintimis būkime su jais! - dažnai buvo galima išgirsti.
Ne tik moksleiviai, bet taip pat moksleivės įsitraukė į sporto
entuziazmą. Net didžiausių skeptikų (sporto atžvilgiu) rankose, einant į
gimnaziją, buvo galima matyti dienraščiai: rytinis “Lietuvos Aidas”,
“Dešimt Centų”... O kur sueidavo kelios ar keli - pasikalbėjimo tema buvo
tik viena ir ta pati - apie Lietuvos šauniuosius krepšininkus.
Lietuva pergyveno ypatingas dienas.
K.Č.