***
Kada paskutinėje žaidimo minutėje dosnaus italams teisėjo paskirta
trečioji iš eilės bauda nenuskriaudė Lietuvos krepšio, ovacijų audra
pasveikino naująjį Europos meisterį.
Po akimirkos brangaus himno garsai
iškilmingai pripildė užbaigtų kovų vietą ir nematomomis bangomis
pasklido po visą pasaulį. Taip buvo iškovota Lietuvai garbė.
O kai grįžo nugalėtojai, jiems kelias buvo skaisčių gėlių nubarstytas,
ir šilto žodžio tauta nepagailėjo savo sūnums už jų pasiryžimą ir
narsumą.
Bet gyvenimas mūsų tartum amžinai plaukianti upė, be paliovos pro mus
srovenanti. Ir didžiausieji įvykiai veikiai praslenka, iš lėto užblėsta
mūsų atmintyje, užleisdami savo vietą dabarties įvykiams ir naujiesiems
įspūdžiams. Tokia yra gyvenimo taisyklė, ir netenka todėl liūdėti, kai
praeina džiaugsmo priežastis, kaip nedera nesuprasti priežasčių, kurios
tą džiaugsmą suteikė.
Šiandieną, kai įtempti jausmai pailso ir nurimo, kai nejučiomis vėl į
mus atsėlimo šaltas protas, leiskime jam, šiam nenuoramai smalsuoliui
laisvai po pašalius pasidairyti, netolimus įvykius šaltai įvertinti.
Suteikime jam tą teisę, jei norime kada nors dar kartą tyrą džiaugsmą
pergyventi.
Mat, kaip linksmai nežiūrėti į gyvenimą, vis dėlto tenka sutikti su
tiesa, kad dėl laimės dažniausiai tenka gerokai ir sunkiai pakovoti, kad
neatlėks ji neprašoma pati į mūsų glėbį. Tokia mintis po gražiai laimėtų
Europos pirmenybių, turbūt, ne vieno galvoje įkyriai blaškosi, ypač, kai
prisiminsime buvusio nugalėtojo, Latvijos, likimą. Dar vakar jis buvo
didybės oreolėje, o šiandien... Sic transit gloria mundi.
Sportinė garbė tarptautinėje arenoje nėra lengvai pasiekiama. Tai todėl,
kad gražių vaisių pasiekia ne tik tas, kas turi gražių norų ir daug
entuziazmo, bet kas turi daugiau materialinių priemonių ir išminties
aukščiau nukopti.
Ir tik ką įvykusiose pirmenybėse tai būdinga visiems
varžovams. Kai kuriais atvejais mes turėjome daugiau priemonių tobulėti
negu didelės Europos valstybės, ir štai kodėl. Krepšinis Europoje dar
yra jaunas žaidimas, kaip reikiant neišstudijuotas ir neišanalizuotas.
Berlyno olimpiada vaizdžiai parodė, kad Europos krepšinis dar ne iš tolo
negali lygintis su USA, net su Kanados, Pietų Amerikos, Japonijos ir kai
kurių kitų kraštų krepšiniu. Europoje žaidžiama taip, kad amerikiečiai
ironiškai šypsosi, stebėdami europiečių „krepšinio baletą“.
Mūsų laimė buvo ta, kad turėjome tautiečių Amerikoje, kurie tobulai
mokėjo krepšinį žaisti ir turėjo apstu idealizmo ir pasiryžimo pamokyti
savo tėvų žemės sportininkus šio žaidimo meno. Dr. Savickas, Lubinas,
Žukas, pagaliau Kriaučiūnas su Talzūnu, štai mūsų tikrieji mokytojai,
kurie pakišo Europai neperkandamą riešutą.
Visas Europos krepšininkų temperamentas ir žaidimo gudrybės stačiai juokingai supasavo prieš
vyriausiojo dalyvio, taip buvo traktuojama Lietuvos komanda, žaidimo sistemą.
Bet neturime vieno užmiršti: skaudžiai pamokyta Europa šios pamokos
neužmirš ir padarys atitinkamas išvadas. Nugalėtieji pasistengs
nusikratyti blogos žaidimo sistemos, pasikvies amerikiečius trenerius ir
ištobulins savo žaidimo lygį, kaip tai yra padarę ledo ritulio srityje.
Anksčiau tik Kanada mokėjo ritulį valdyti, dabar ir Europa daug ko
išmoko. O priemonių tikslui pasiekti senos Europos valstybės visuomet
susiras.
Štai prieš mus ir didžioji problema - kaip turime veikti, kad ateityje
neatsiliktume nuo kitų, kad neišrautų lengvai mums iš rankų taip gražiai
pasiektos garbės.
Juk ne paslaptis, kad krepšinis, pasiekęs pas mus pagirtinų rezultatų,
dar toli gražu nėra visumoje tinkamai išsiplėtęs nei kiekybiniai, nei
kokybiniai. Krepšininkus dar skaitome dešimtimis, bet ne šimtais,
tūkstančiais, Kaune turime tik vieną krepšinio salę, bet ne kelioliką,
kurios leistų masiniai gražųjį krepšinio sportą ugdyti.
Tobula amerikiečių žaidimo sistema dar toli gražu nėra prigijusi ir su ja ima
apsiprasti tik keliolika išrinktųjų krepšininkų, bet ne jų masė. Iš to
viso seka, kad dar labai daug reikia nuveikti, kad Lietuva pavirstų
tikra „krepšinio šalimi“.
Ne vieta čia dabar smulkiai nagrinėti, kaip turime veikti, kad savo
galutinio tikslo pasiektume. Viena aišku, kad turime dirbti išmaningai
ir daug. O savo darbą bedirbdami, prieš akis visuomet turėtume turėti
šiuos postulatus:
1. Neturi nieku būdu nutraukti saitų su mūsų tautiečiais lietuviais
amerikiečiais, kurie visuomet buvo ir bus mūsų tikrieji krepšinio
mokytojai.
2. Turime parūpinti materialines sąlygas krepšiniui tarpti: daugiau
salių ir aikščių - be jų nedaug tepešime.
3. Mokyklos ir universitetas turi būti svarbiausieji krepšinio židiniai
ir krepšininkų kartos ruošėjai, todėl A.K.K. Kursuose į krepšinį turi
būti atkreiptas ypatingas dėmesys, o krepšinio dalykas turėtų būti
dėstomas geriausiojo šio žaidimo specialisto.
4. Krepšinio ir futbolo žaidimai turėtų būti tvarkomi atskirų sąjungų,
nes vienoje kamuolio žaidimo sąjungos pastogėje jie jau nebetelpa.
Štai svarbiausieji darbai, kuriuos tektų nuveikti, kad krepšinis pataptų
tautiniu Lietuvos sportu. Tai mes turime nuveikti, nes juk tam mūsų
vyrai iškovojo savo kraštui Europos nugalėtojo vardą ir uždegė geismą
dėl tos garbės amžinai kovoti.
V.Balčiūnas