Italijos krepšinio legenda Lietuvą regi ant garbės pakylos

Dino Meneghinas daugiau kaip prieš dvidešimt metų atvažiavo į Lietuvą žaisti su „Žalgiriu" Europos čempionų taurės turnyro mačo ir nustebo pamatęs pulsuojančias Kauno sporto halės tribūnas.

„Dažniausiai manoma, jog šiaurės šalyse žmonės tylūs, bet Kaune supratome, kad tai - netiesa.

Lietuvių sirgaliai būdavo kaip italai - išprotėję ir rėkiantys", - senus laikus prisiminė garsiausias italų krepšininkas D.Meneghinas.

Dešimtmetį Milano „Olimpia" klubo (jis dažnokai keitė pavadinimą: „Billy", „Simac", „Tracer", „Philips") „centras" kaudavosi su Arvydu Saboniu - tiek rungtyniaujant su „Žalgiriu", tiek per Italijos ir SSRS rinktinių akistatas.

Dabar 57 metų Italijos krepšinio legenda patarimais kovoja su geriausiais Lietuvos krepšininkais - šįmet sukanka dešimt metų, kai D.Meneghinas dirba Italijos rinktinės sporto direktoriumi.

„Ši salė man kelia nuostabius jausmus", - per Akropolio taurės turnyro rungtynes su šypsena nužvelgdamas areną Atėnuose sakė D.Meneghinas.2004 metų olimpinių žaidynių pusfinalyje Italija nugalėjo Lietuvą, o D.Meneghinas stipriai apkabino rinktinės žaidėjus, pakartojusius jo paties laimėjimą 1980-aisiais Maskvoje.

Be Maskvos olimpinio sidabro, D.Meneghinas yra iškovojęs 1983 metų Europos čempionato auksą ir 1975-ųjų pirmenybių bronzą.

206 cm ūgio vidurio puolėjas net septynis kartus į viršų kėlė Europos klubų čempionų taurę, tapo pirmuoju europiečiu, kurį pasirinko NBA komanda naujokų biržoje 1970-aisiais.Prieš trejus metus D.Meneghino vardas įrašytas Krepšinio šlovės muziejuje Springfilde (JAV).Aikštėje svarbu kalbėtis.

- „Lietuvos rytas" paklausė D.Meneghino.- Lietuva atrodė kaip visada - visose pozicijose rungtyniauja geri krepšininkai, visi puikiai ginasi, stengiasi žaisti greitai, puola plačiai, į atakas įtraukiami visi žaidėjai aikštėje, jie stiprūs prie tritaškio linijos, galingi po krepšiu.

Svarbiausia - kad lietuviai neskuba mesti. Paprasčiausiai dalijasi kamuoliu aukštyn žemyn, pirmyn atgal ir tik atsidengęs žaidėjas meta į krepšį.Matyti, kad aikštėje - nieko nebijančios asmenybės. Turint tokius krepšininkus, atsiras išeitis iš bet kokios situacijos.

Tai - protingas krepšinis. Net nepavykus deriniui, žaidimas nesugriūva.- Turbūt daugiausia tam įtakos turi Šarūnas Jasikevičius, grįžęs į Lietuvos rinktinę po kelerių metų pertraukos.

- Jis yra kalbantis lyderis. Kai jis kalba - klausosi visi. O kalbėtis ginantis ir puolant - labai svarbu.Š.Jasikevičius yra lyg dar vienas treneris, bet ne ant suolo, o aikštėje. Jam apskritai dažnai net nereikia trenerio nurodymų, nes jis jaučia, kaip žaisti.Kiekvienai komandai reikia tokio lyderio. O kai juo tampa būtent įžaidėjas - idealu.Š.Jasikevičius žino, kada žaisti greitai, kada pristabdyti. Kai jis pastebi, kad kas nors neatlieka derinio, stabdo kamuolį, surikiuoja komandą iš naujo ir vėl pradeda. Labai protingas krepšininkas.

- Labai sunku lyginti skirtingas žaidėjų kartas. Pirmiausia nieko negalima lyginti su A.Saboniu. Jis unikalus. Šitokie žaidėjai gimsta kas 50 ar net 70 metų.Įspūdinga asmenybė yra ir Šarūnas Marčiulionis.Be abejo, dabar ryškiausias - Š.Jasikevičius.Bet svarbiausia, kad visi Lietuvos rinktinės krepšininkai įtraukiami į žaidimą.

- Kalbame apie dvidešimties metų senumo įvykius, man sunku viską atsiminti. Bet puikiausiai prisimenu Arvydą. Jis buvo geriausias žaidėjas, mano idealas.Bandžiau daryti tai, ką jis, bet tai sunku: jeigu nesi jo lygio, A.Sabonio neatkartosi.Šiais laikais pavojingas kiekvienas komandos žaidėjas. Tuomet, būdavo, jei sustabdai A.Sabonį, padarai pusę darbo.Dabar, net sustabdžius Š.Jasikevičių, pasižymės kiti. Krepšinis sudėtingesnis.- Pernai pasaulio čempionate Lietuvos rinktinėje nebuvo aiškaus lyderio - ar tai buvo problema?- Gal. Bet krepšinis yra keistas. Kartais surinkta puiki komanda, bet ji nieko nelaimi. O kartais komanda atrodo vidutiniška, tačiau visi žaidėjai išalkę sėkmės. Todėl jie kovoja. Jie kantriai dirba, kad tobulėtų.Kartais reikia darbininkų, o ne inžinierių.Nugalėjo lietuvių stiliumi

- Tai buvo didžiausia pergalė nuo sidabro 1980-ųjų olimpiadoje Maskvoje, kai aš dar rungtyniavau. Ir paskutinė iki šiol, nes nuo Atėnų mes žaidėme prastai - tiek 2005 metų Europos pirmenybėse, tiek pernai pasaulio čempionate. Keisčiausia, kad į tą olimpiadą patekome netikėtai - 2003 metų Europos čempionatą pradėjome siaubingai, bet paskui žingsnis po žingsnio ėmėme laimėti svarbiausias kovas.Laimėjome bronzą ir vietą olimpiadoje paskutinę sekundę, kai lemiamą metimą prametė prancūzas Tony Parkeris.Prieš Atėnus per kontrolinį mačą sugebėjome nugalėti JAV. Ėmėme pasitikėti savimi.Bet priėjus pusfinalį laukė Lietuva - puiki komanda, Europos čempionai.Man atrodo, kad iki tol lietuviai mus amžinai nugalėdavo.Pažiūrėjus į tą komandą, nebuvo matyti jokių skylių - puikus įžaidėjas, puolėjai, „centras".

Visi žaidė taip, lyg būtų kartu rungtyniavę daugybę metu.Buvome labai patenkinti, nes įveikėme lietuvius žaisdami jų stiliumi - įmetėme 100 taškų, nors šiaip nerenkame daugiau nei 80-85. Buvo nuostabu. Tačiau atidavėme tiek energijos, kad jos nebeliko finalui su Argentina. Nepasinaudojome proga iškovoti auksą.

- Kodėl tą dieną Lietuvai nesisekė?

- Aš iki šiol manau, kad Lietuva buvo bene stipriausia 2004-ųjų rinktinė.Bet mums puikiai krito, pataikėme kelis neįtikėtinus metimus. Ypač - Gianluca Basile rungtynių pabaigoje. Lietuviams tai buvo netikėta.Po to visi vakarieniavome olimpiniame kaimelyje, italai buvo viename valgyklos gale, lietuviai - kitame.Pralaimėjusieji nieko nebegali pakeisti, bet jiems galvoje ūžia mintys, kodėl nutiko tai, kas nutiko. Italai į tokią padėtį yra patekę labai daug kartų.

- Būtent. Tuo metu širdyje ir galvoje tvyro toks jausmas, lyg visas įdėtas darbas nuėjo veltui.- Ką sakėte žaidėjams po to mačo su Lietuva, kuriame italai prametė visas baudas ir nepasinaudojo puikia proga patekti į ketvirtfinalį?- Pirmiausia visi kalbėjomės su G.Basile, kuris nepataikė trijų paskutinių baudos metimų. Visi pripuolėme jo drąsinti ir raginome pamiršti tai, kas įvyko.Tiesiog apie tai negalvoti. Tiesą sakant, apie tas rungtynes daug nesikalbėjome.Turi ko pasimokyti.

- Lietuvoje dirbama taip gerai, kad nacionalinėje komandoje visada yra gerų krepšininkų.Net jauni žaidėjai aikštėje dirba profesionaliai: laikosi disciplinos, žaidimo plano, dauguma gerai pataiko į krepšį.Atrodo, lyg nieko nebijotų, nes nori būti geriausi.To mes bandome mokyti savo jaunus žaidėjus Italijoje.Čia krepšininkai turi visko daug - diskotekas, muziką, drauges, paplūdimius, slidinėjimą.Jie kelerias rungtynes sužaidžia gerai, jau jaučiasi čempionais ir nustoja dirbti.

Man atrodo, Lietuvoje taip nėra.Pažiūrėkite, kiek lietuvių žaidžia stipriuose Europos klubuose. Tarp italų tik G.Basile ir Denisas Marconato rungtyniauja „Barcelona". Visi kiti - gimtinėje.- Tačiau italams važiuoti niekur nereikia, nes Italijos klubai ir stiprūs, ir turtingi, o Lietuvos krepšininkai gimtinę palieka, nes čia mažai stiprių komandų.- Bet jei Italijos, Ispanijos ar Vokietijos klubas turi Lietuvos krepšininką, vadinasi, norėjo jo, o ne kokio nors amerikiečio.Jeigu įleisiu į aikštę lietuvį, iš anksto žinosiu, ką jis gali. Jei įleisiu amerikietį, nežinosiu nieko.

Nemato gerų „centrų"- Žurnalas „Giganti del Basket" 1991-aisiais jus išrinko geriausiu visų laikų Europos krepšininku. Kas pretenduotų į šį titulą dabar?

- Nežinau. Italijoje auga Andrea Bargnani ir Marco Belinelli, bet kol kas jiems daug ko trūksta.Krepšininkai turi turėti svajonę. Kol kas jauniems žaidėjams neužtenka noro ar proto tapti pavyzdžiu kitiems. Jie mąsto tiktai apie savo karjerą.Galbūt sulaukę 26 ar 27 metų jie suvoks savo misiją - geriausi krepšininkai turi ne tik žaisti, bet ir stovėti svarbaus judėjimo priekyje, nes į tave žiūri vaikai ir viską kopijuoja.Didieji krepšininkai turi būti pavyzdys kitiems.

- Aš manau, problemų nebūtų, nes nematau itin gerų vidurio puolėjų.Matau tvirtų kūnų, jie šokinėja, jie deda, tačiau dažniausiai neturi to, ką turėjo A.Sabonis, - smegenų pasirinkti paprastesnį sprendimą.Mano treneriai visada mokė, kad geriausi dalykai - paprasti.Dabar krepšininkai pasirenka sunkesnį kelią ką nors atlikti vien tam, kad sulauktų plojimų.Vakarienė su A.Saboniu.

- Kai žaidėme krepšinį, nebūdavo laiko normaliai pasikalbėti. Prieš dvejus metus Lugane, Šveicarijoje, susitikome vienose rungtynėse.Atrodo, tai buvo Šveicarijos taurės turnyro finalas.A.Sabonį ir mane pasikvietė bendras draugas, prašė, kad nugalėtojams įteiktume prizus.Po to visi kartu nuėjome pavakarieniauti - A.Sabonis su žmona, aš - taip pat su žmona.Tai buvo pirmas kartas, kai galėjome pabendrauti ilgiau.Iš šalies atrodo, kad A.Sabonis uždaras ir nekalbus, bet kai aplink - geri draugai ir tinkama atmosfera, jis yra kitoks, geras žmogus. Kalbėjomės visą vakarą. - Apie krepšinį?

- Nė žodžio. Bendravome apie malonumus - maistą, gyvenimą, bet ne krepšinį.Per rungtynes - lyg sirgalius- Italijos rinktinėje dirbate sporto direktoriumi.

- Turiu daug krepšininko patirties, todėl daugiausia bendrauju su žaidėjais. Jei kas nors nepatenkintas, nes mažai žaidžia arba jam nesiseka per treniruotes, pasikalbu su juo ir bandau problemą išspręsti.Jei problema didelė, kalbu su treneriu ir mes mėginame ją išspręsti prieš sprogimą.- Ar neketinate tapti treneriu?- Ne. Kai esi treneris, turi stebėti kitų darbą, ruoštis ir taip toliau. Aš galiu vadovauti treniruotėms, tačiau rungtynes žiūriu kaip paprastas sirgalius.

- Pirmiausia - Ispanija ir Graikija. Lietuva užima trečiąją vietą.Po to rikiuojasi visas būrys komandų - Italija, Prancūzija, Vokietija, Turkija, Rusija, Serbija, Slovėnija.Yra septynios ar aštuonios komandos, kurios gali ir laimėti, ir pralaimėti.Žinau tik viena - šiame čempionate nebus rungtynių, kuriose kas nors laimės daugiau negu 20 taškų. Kiekvienas mačas bus labai įtemptas.Tuo dabartinis krepšinis skiriasi nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio - pakilo visų rinktinių lygis ir kiekvieną mačą dabar tenka žaisti susikaupus, kiekvienam reikia ruoštis. Viskas turi būti idealu.