Šiuo metu jis yra vienintelis apmokamas profesionalus žaidėjas visoje Lietuvos beisbolo lygoje ir tapo savotiška garsenybe ne tik Kaune, bet ir gimtajame Efland miestlyje (Norh Carolina valstijoje).
Neseniai apie W. Gordoną, sugrįžusį trumpų atostogų į JAV, rašė vietinis laikraštis ,,The Chapel Hill News”. „Vakarai” beisbolininką užklupo jau sugrįžusį į Kauną, kur jis žaidžia su savo komanda ir tris kartus per savaitę dirba treneriu vaikų stovykloje ,,Merkurijus”. Prieš prisijungdamas prie ,,Lituanicos” sportininkas dar spėjo porą mėnesių sužaisti Prancūzijos Bua Giujomo miesto klube. Tad pastaruoju metu W.Gordonas tapo tikru keliaujančiu pačios amerikietiškiausios sporto šakos ambasadoriumi.
Apsispręsti padėjo lietuvių kilmės skautas
W.Gordonas prisipažino, kad apie Lietuvą prieš atvykdamas į Kauną pirmą kartą žinojo nedaug. Dar mažiau — apie šios šalies beisbolą. Tuo metu, kai gavo netikėtą pasiūlymą žaisti beisbolą Lietuvoje jaunuolis buvo bebaigiąs elitinį Wesleyan universitetą Middletown mieste Connecticut valstijoje. Visus ketverius metus, kol studijavo Wesleyan, W. Gordonas žaidė šios aukštosios mokyklos beisbolo komandoje.
Sportininkui sekėsi neblogai, tačiau jis neturėjo tolesnių planų žaisti beisbolą kaip profesionalas.
,,Žinoma, anksčiau turėjau visokių svajonių — koks amerikietis berniukas jų neturi”, — prasitarė W. Gordonas.
Sportininką pasiūlymas iš Lietuvos pasiekė per Tomą Randolphą — Amhersto beisbolo komandos trenerį. W. Gordono komanda su Amhersto beisbolininkais tuo metu žaidė vienoje konferencijoje. T. Randolphas savo ruožtu susipažino su lietuviu treneriu Sigitu Kamanduliu Lenkijoje, kur abu beisbolo žinovai susitiko tarptautinėje beisbolo stovykloje.
S. Kamandulis pasiteiravo kolegos iš JAV, ar šis negalėtų paieškoti ,,Lituanicos” komandai pastiprinimo. T. Randolphas, grįžęs į Ameriką, iškart pagalvojo apie W. Gordoną. Šį pasiūlymas žaisti profesionalų beisbolą Europoje iškart suintrigavo, nors iš pradžių šiek tiek stabdė žinių apie šalį ir jos beisbolininkų lygį stoka. Tuo tikslu T. Randolphas W. Gordoną suvedė su lietuvių kilmės beisbolo entuziastu Jimu Pransky, kuris yra Tampa Bay ,,Devil Rays” klubo skautas.
,,Iškart po to, kai pakalbėjau su Jimu Pransky ir sužinojau, ko galiu tikėtis iš žaidimo Lietuvoje, nebeturėjau jokių abejonių, ar vykti į Lietuvą”, — teigė sportininkas.
Pasak jo, J. Pransky jam papasakojo, kokią vietą užima beisbolas Lietuvos sporte, kokio lygio žaidėjai ten žaidžia, kokio galima tikėtis atlyginimo ir pragyvenimo sąlygų.
Vienintelis gauna algą
W. Gordonas tiesiai neatsakė, kiek jis uždirba, tačiau pažymėjo, kad sąlygomis yra patenkintas. Jis taip pat patikslino, ką Lietuvos beisbolo lygos kontekste reiškia ,,apmokamas” žaidėjas. Anot sportininko, visiems jo komandos nariams apmokamos kelionės ir pragyvenimo išlaidos, tačiau jo atveju klubas parūpino jam gyvenamąją vietą bei moka kasmėnesinę stipendiją maistui ir kitoms išlaidoms. ,,Tai standartinės sąlygos, kurias beisbolo žaidėjams iš JAV, Kanados ar Pietų Amerikos siūlo Europos klubai”, — pažymėjo W. Gordonas.
,,Anksčiau vienas Vilniaus klubas turėjo tris apmokamus ukrainiečius žaidėjus, tačiau šį sezoną jie visi apsisprendė grįžti į Ukrainą”, — sakė vienintelis algą ganantis Lietuvos beisbolininkas.
Po pirmosios Lietuvoje praleistos vasaros žaidėjas dar mėgino ieškoti laimės Amerikoje. Jis buvo praėjęs pirminę atranką į vieną Mažosios lygos komandą, ir iš 300 pretendentų pakliuvo į finalinį penkiasdešimtuką. Vis dėlto W. Gordono komandos vadovai nepasirinko ir jis be ilgesnių svarstymų vėl nusprendė grįžti į Lietuvą.
,,Norėjosi grįžti vien tik pagalvojus apie komandos vaikinus — juk puiku žaisti užsienio šalyje su vaikinais, kurie taip atsidavę šiam žaidimui”, — negailėjo šiltų žodžių komandos draugams W. Gordonas.
Išmoko ir lietuviškai, ir prancūziškai
Jis teigė Lietuvoje įgijęs puikių draugų. Tai matyti ir iš sportininko kelionių blogo, kuriame — gausybė akimirkų, praleistų su draugais ir draugėmis lietuviais. Amerikietis nepraleidžia lietuvių draugų gimtadienių, universiteto baigimo iškilmių ir net atostogų metu dažnai renkasi laiką leisti su kauniečiais draugais.
W. Gordono teigimu, Lietuvoje jis neturi jokių problemų susikalbėti angliškai. ,,Komandos draugai kalbą moka pakankamai, kad susikalbėtume. Tačiau turiu pasakyti, kad šiuo metu visi pokalbiai aikštelėje vyksta lietuviškai. Didžiuojuosi savimi, kiek man pavyko išmokti ir esu dėkingas komandos draugams, kurie nuolat padeda man tobulinti kalbos įgūdžius”, — sakė amerikietis. — Pavyzdžiui, dirbdamas su 10-16 metų vaikais vasaros stovykloje kalbėjau beveik vien tik lietuviškai. Nuostabu, kiek daug pats iš šių vaikų išmokau. Bet puikiausia stebėti, kaip niekuomet beisbolo nežaidę vaikai pradeda pamėgti šį žaidimą”.
Be anglų ir lietuvių, beisbolininkas dar laisvai kalba prancūziškai.
Trūksta įrangos ir pinigų
Pasak W.Gordono, beisbolo lygis Lietuvoje nėra prastas, nors žaidimas dažnai būna netolygus. Jis teigė, kad neįmanoma nepastebėti, jog beisbolas Lietuvoje tebėra mėgėjiškas sportas. ,,Mūsų treneris — Lietuvos kūno kultūros akademijos profesorius. Tačiau komandos gaudytojas (catcher) — stalius. Vienas geriausių metikų (pitcher) — finansininkas, kitas neseniai įsigijo diplomą civilinės inžinerijos srityje. Didžioji dalis mūsų žaidėjų — arba studentai, arba turi nuolatinius darbus. Bent jau startinio penketuko žaidėjai puikiausiai galėtų žaisti mano universiteto JAV komandoje. Kai kurie iš jų — labai talentingi”, — apie beisbolą Lietuvoje pasakojo amerikietis.
Kaip vieną didžiausių trūkumų Lietuvoje beisbolo šalies atstovas įvardijo kvalifikuotų šios sporto šakos trenerių trūkumą. Dėl to žaidėjams labai sunku tobulėti techniškai. Kita problema — finansai. W. Gordono teigimu klubams katastrofiškai trūksta aukštos kokybės beisbolo įrangos. Taip pat trūksta gerai įrengtų stadionų. ,,Gintaro” stadionas, kur treniruojasi ,,Lituanicos” komanda, yra smarkiai apleistas. Be to, jis nėra pakankamai pritaikytas žaisti beisbolui. Sovietmečiu stadionas buvo pastatyta kaip futbolo aikštė. Duobės ir užsilikusio cemento gabalai — papildomos kliūtys, su kuriomis nuolat turi susidurti žaidėjai.
Finansai riboja nemažai dalykų, be kurių būtų neįsivaizduojama beisbolo aikštė Amerikoje. Taupymo sumetimais brėžiant aikštės ribas nenaudojama kreida. Staliumi dirbantis komandos draugas atsineša pjuvenų ir jomis išbarsto reikiamų ribų ženklus. Komandos-šeimininkės ženklas po kiekvieno mačo turi būti nuimamas — kitaip klubas rizikuoja, kad vandalai gali jį pavogti.
Palaiko krepšininku
W. Gordonas kiekvieną kartą grįžęs į tėvynę stengiasi kaip galima daugiau surinkti beisbolo įrangos ir parvežti ją į Lietuvą. Ateityje jis svajoja apie labiau organizuotus ir efektyvesnius būdus, kaip padėti beisbolo komandoms Lietuvoje.
Profesionalus beisbolo žaidėjas taip pat yra ir didelis krepšinio gerbėjas. ,,Ne veltui juk augau netoli Durham, kur krepšinis labai populiarus”, — priminė W. Gordonas. (Durham, NC, mieste yra Duke universitetas, kurio vyrų krepšinio komanda yra viena geriausių JAV studentų krepšinio lygoje).
Kadangi šiuo metu W.Gordonas gyvena Kaune, tai jis natūraliai tapo ,,Žalgirio” sirgaliumi. Jei tik gali, jis nueina pasižiūrėti šios komandos rungtynių. ,,Gražu žiūrėti, kai žaidžia nacionalinė Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, atrodo, kad visa šalis yra įsijungusi tą patį televizijos kanalą”, — žavėjosi lietuvių meile krepšiniui beisbolininkas. Kartu jis pripažino, kad iki šiol prisistatydamas nepažįstamiems lietuviams neišvengia nesusipratimų: jie vis išgirsta, kad amerikietis atvyko į Lietuvą kaip profesionalus krepšininkas, o ne beisbolininkas. ,,Aš mandagiai pataisau, kad žaidžiu beisbolą, tačiau tuojau pat girdžiu, kaip tas pats žmogus mane pristatinėja kitam kaip krepšininką”, — juokėsi W. Gordonas.
Lietuva pakoregavo kai kuriuos amerikiečio įpročius. Pagyvenęs Lietuvoje sportininkas pamėgo poilsį gamtoje ir žvejybą. ,,Su malonumu žvejoju ir plaukioju ežeruose, ko niekada anksčiau nedariau. Natūrali Lietuvos gamta yra iš tiesų nuostabi, tad pasinaudoju kiekviena proga ištrūkti iš Kauno ir pamatyti Lietuvos kaimus”, — kalbėjo W. Gordonas.
Čia pat jis prisipažino turįs statistiniam beisbolo žaidėjui neįprastų hobių: jis mėgsta teatrą ir muziką, nuolat kažką rašo ir ateityje tikisi labiau išnaudoti savo artistinę pusę.
Paklaustas, kur jam teko pabuvoti, sportininkas vieną po kito ėmė vardinti Lietuvos miestus ir miestelius: ,,Vilnius, Utena, Tytuvėnai, Klaipėda, Nida, Palanga, Trakai, Marijampolė, kitų vietovių pavadinimų neprisimenu… Tiesa, Kryžių kalnas”.
Kartais bulvių ir kiaulienos — per daug
Aktyvų poilsį mėgstanti vyras sakė negalįs atsispirti Nidos ir Juodkrantė ramybei. ,,Turbūt nuostabiausia vieta — jūros pakrantė. Ten taip ramu”, — romantiškai nutęsė beisbolininkas.
Amerikietis nevengia ir lietuviško maisto. ,,Aišku, pasitaiko momentų, kai pasiilgstu kažko lengvesnio ir kito, nei bulvės ir kiauliena. Tačiau iš tiesų man lietuviška virtuvė patinka. Stengiuosi prisitaikyti ir elgtis kaip visi vietiniai. Iš pradžių buvo keista, kad Lietuvoje restoranuose pica patiekiama su mažai padažo, tačiau ant stalo visuomet yra majonezą primenančio skysčio, į kurį visi dažo savo picą. Dabar kai tik einame valgyti picos, ją valgau taip pat, kaip ir kiti”, — kalbėjo vietinius papročius gerbiantis amerikietis.
Jis tvirtino šaltibarščiais pavaišinęs net sūnaus į Lietuvą aplankyti atvykusius tėvus. Įvairiomis progomis W. Gordonas neatsisako alaus, cepelinų ir kitų lietuviškos virtuvės gėrybių. ,,Vienintelis dalykas, kurio per daug negaliu valgyti, yra kaimiški lašiniai. Nesupraskit klaidingai, aš juos mėgstu, bet negaliu suvalgyti daug”, — diplomatiškai aiškino sportininkas.
Amerikietis beisbolininkas Willas Gordonas Utenoje. Iš asmeninio W. Gordono albumo.