Po beviltiško pralaimėjimo 0:6 „Valerenga“ komandai kone pusės Oslo akivaizdoje reikalus vyriškai aptarė du „Ekrano“ direktoriai – generalinis Tomas Sitnikovas ir sporto Virginijus Liubšys. Šis kažką pasakė ir po akimirkos apsipylė krauju, nes gavo smūgį galva į veidą.
Trisdešimties metų dar nesulaukęs (kažkodėl ant liežuvio galo sukasi žodis nebrendila) vyras pačiame jėgų žydėjime sudavė kone dukart vyresniam už save žmogui. Suprantama, ir V. Liubšys generaliniam direktoriui ne gero vakaro palinkėjo, bet sutikime, kad beveik du dešimtmečius „Ekraną“ treniravęs ir du Lietuvos čempionų titulus Panevėžiui pelnęs futbolo ekspertas turi moralinę teisę išsakyti savo nuomonę.
Po incidento panevėžiečiai, kaip ir reikėjo tikėtis, atsitvėrė tylos siena. Po Lietuvą ėmė šliaužioti gandai, kurių pagrindinis – dar viena machinacija lažybų kontoroje. Lažybininkai sako, kad ši versija mažai tikėtina. Jei kas nors ir priėmė statymus, kad „Ekranas“ pralaimės didesniu nei penkių įvarčių skirtumu po pirmojo mačo, kuris Panevėžyje baigėsi 1:1, uolus lažinimasis už tokią rungtynių baigtį tikrai keltų įtarimų.
Kita vertus, Lietuvoje įprastas futbolo vertinimas: rezultatas neįprastas, vadinasi, rungtynės parduotos. Patys futbolo veikėjai sirgalius įpratino taip mąstyti.
Sovietų laikais su pinigų lagaminais po plačią šalį važinėjo Leonas Mickus ir Mamertas Abaravičius, kurių vienas dabar dirba šalies rinktinėje, o kitas vadovauja Lietuvos futbolo federacijos (LFF) drausmės komisijai, pirkdami pergales Vilniaus „Žalgiriui“ arba jas parduodami. Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį taškus ir šalies čempionų titulus pirko nuvorišai iš Mažeikių, Šiaulių, Kauno. Tiesa, gerai išmanydami kriminalinio pasaulio taisykles, kartais jie naudodavo ir kitą argumentą – kietą kumštį, kuris buvo kišamas po nosimi teisėjui ar varžovų komandos žaidėjams.
Dar vėliau tradicijas perėmė Janušas Loputis. Tik jo Vilniaus „Žalgiris“ buvo toks apgailėtinai silpnas, kad pirkti negalėjo. Vien parduoti. Nuo futbolo mėgėjų visa tai beveik nebuvo slepiama, tad nenuostabu, kad pikantiškoms istorijoms liejantis lyg iš gausybės rago net tais atvejais, kai žaidžiama sąžiningai, įaudrinta sirgalių vaizduotė piešia savus siužetus.
Kas iš tikrųjų įvyko Norvegijoje? Tiksliai nežino beveik niekas. O kas žino – nepasakys. Tačiau vieša paslaptis yra tai, kad trintis tarp senosios „Ekrano“ gvardijos, kurios ryškiausia figūra - V. Liubšys, ir praėjusį sezoną atėjusių naujų rėmėjų buvo nuo pat bendradarbiavimo pradžios. Viskas gali būti labai paprasta – pažeminimas Norvegijoje tapo paskutiniu lašu tramdomų emocijų taurėje.
Kas bus toliau? Panevėžio klubo akcininkai, tarp kurių yra ir T. Sitnikovas su V. Liubšiu, susirinks į valdybos posėdį ir be triukšmo išspręs vidines klubo problemas. „Ekranui“ tai yra vienintelis įmanomas protingas žingsnis.
Šalies futbolo vadovų įsikišimo tikėtis neverta - skandalą Osle vidine klubo problema vadina ir LFF prezidentas Liutauras Varanavičius, nors panevėžietiška tragikomedija įvyko ne „Aukštaitijos“ stadione, o prieš apstulbusių užsienio žurnalistų akis. Kas kitas, jei ne federacija, turėtų rūpintis, kad šalies futbolo įvaizdis atrodytų civilizuotas bent jau už Lietuvos ribų?
Bet LFF spręsti problemas nerūpi. Priešingai – jai dažniausiai rūpi sugalvoti, kaip nespręsti. Įrodymas – ne tik „Ekrano“ atvejis. Galima prisiminti ir nuvalkiotą šio sezono istoriją, kai nebuvo nubaustas varžovui per rungtynes kumščiu sudavęs „Kauno“ puolėjas Mindaugas Grigalevičius, nes, pasak L. Varanavičiaus, vaizdo įrašas pagal LFF nuostatus – ne įrodymas.
Viskas yra paprasta kaip dukart du – federacija puoselėja ne Lietuvos futbolo, o savo įvaizdį Europos akyse. Ir galima neabejoti, kad UEFA prezidentui Micheliui Platini L. Varanavičiaus įvaizdis atrodo nepriekaištingas. Tik gaila, kad ši graži vyriška draugystė yra bene vienintelis šiuolaikinio lietuviško futbolo turtas.