Rugsėjo 3-ioji.
Pavakarė. Laukimo pabaiga
Pagaliau. Baigėsi laukimas, kurį sulyg kiekviena diena lydėjo vis didesnė įtampa. Trys treniruotės – tiek jų spėjo surengti Lietuvos rinktinė, šeštadienį atvykusi į Maljorkos Palmą. Komandos bagažas atskrido vėliau, bet atskrido, o kitos dvi paros iki rungtynių praėjo krepšininkams įprastu režimu – pusryčiai, treniruotė, pietūs, treniruotė, vakarienė, miegas.
Tiesa, dar vaizdo įrašų peržiūros, kurios iki šiol buvo skirtos išimtinai Turkijos rinktinei. Kaip prieš juos pulti, kaip nuo jų gintis. Kad galima atsitraukti praktiškai nuo visų jų „aukštų“, išskyrus Mehmetą Okurą. Kad „mažiukus“ reikia prižiūrėti bet kurioje aikštės vietoje. Kad svarbiausia – neleisti turkams įsijausti, įsibėgėti. Ir kad pirmųjų rungtynių svarba – velniškai didelė.
Teoriškai – visiems viskas aišku. Kaip gerai buvo išmoktos šios pamokos, paaiškės šiandien vėlai vakare. Svarbiausia - visi 12 sveiki ir gali žaisti.
Nors gydytojams ir masažuotojams darbo netrūksta, pagrindinis jų rūpestis – išgydyti mikrotraumas, kurių per pastarąsias savaites spėjo prisirinkti dauguma rinktinės žaidėjų. Po treniruotės dauguma jų palieka aikštę apsirišę ledų paketais kas kojas, kas klubus, kas nugarą. Vakarais, po treniruočių, abu rinktinės masažuotojai gyvena pagal specialų grafiką: vienas pas Šarą – reikia šiek tiek pamasažuoti kojas, kitas – paeiliui pas brolius, kuriems ne pro šalį išmankštinti nugaras. Ir taip toliau, dažniausiai – iki kokios 1-2 valandos nakties.
Tačiau daugumai rinktinės žaidėjų tai - profesionalo gyvenimo realybė. Geriausias vaistas nuo tų nedidelių skausmų – pergalės.