Rugsėjo 3-iosios vakaras ir diena po pergalės.
Lietuviai laimėjo rungtynes, kurioms gladiatorių kautynės būtų turbūt tikslesnis apibūdinimas. Po tokių grumtynių, kokiomis vakar „Palma Arena“ Lietuvai prasidėjo 2007 m. Europos čempionatas, galima tik džiaugtis, kad rikiuotėje liko visas dvyliktukas. Skiriasi tik krepšininkų gautų mėlynių, sumušimų, teipuojamų ir šaldomų kūno vietų skaičius.
Tačiau kietas rungtynių stilius nebuvo siurprizas lietuviams. Prieš mačą, analizuodami būsimų priešininkų žaidimą, R.Butautas kelis kartus pakartojo: priekinė turkų linija nepavojinga prie tritaškio (išskyrus gal tik M.Okurą), tačiau baudos aikštelėje jie lips ant galvų. Š.Jasikevičius dar pridėjo: „Chebra, jei laimėsim kamuolius, laimėsim ir „grajų“ (rungtynes – L.K.)“.
Rungtynės šią versiją patvirtino – grumtynėse po krepšiais Lietuvos rinktinė buvo pranašesnė net 42-31.
Galima sakyti taip: lietuviai laimėjo užtikrintai. Taip užtikrintai, kad nuo antrojo kėlinio vidurio rezultatas nekėlė ypatingos baimės. Net kai baigiantis dvikovai turkai pakilo į lemiamą šturmą, mūsiškiai nė karto neprisileido varžovų arčiau savęs nei per 10 taškų atstumą. Didžiausi nerimo epizodai buvo du: pirmasis - kai susidūręs su varžovu, į rūbinę lydimas gydytojų iššlubavo Šarūnas Jasikevičius, o antrasis – kai gavęs eilinį smūgį nuo parketo ilgokai nesikėlė Rimas Kaukėnas.
R.Kaukėnas atsipirko lengviau, o štai Š.Jasikevičiui po rungtynių dar buvo daromos gydomosios procedūros. Kitą rytą, norėdami visiškai apsidrausti, rinktinės gydytojai dar išsivežė Šarūną į ligoninę. Tačiau ten atliktas magnetinis rezonansas patvirtino pradines prognozes – nedidelis šoninio raiščio patempimas. Medikų verdiktas – palankus ir rinktinei, ir pačiam krepšininkui: Šarūnas gali žaisti, tereiks tik prieš rungtynes suteipuoti sužeistą vietą.
Kiek jam teks žaisti šiandien prieš čekus – kol kas neaišku. Minučių skaičius priklausys, matyt, nuo kelių dalykų: a) nuo paties žaidėjo savijautos; b) nuo ilgalaikės trenerių strategijos norint išsaugoti kuo šviežesnius lyderius ilgo maratono metu; c) ir, aišku, nuo rungtynių eigos.
Vakar čekai tik po pratęsimo, išsekę ir išsibaudavę, pralaimėjo vokiečiams. Ir pasiuntė pranešimą kitoms dviems grupės komandoms: „Su mumis reikės žaisti rimtai, nes mes nenusiteikę savo noru užsidėti autsaiderių etiketes“.
R.Butautas jos jiems ir nekabino: „Tai, kaip čekai žaidė su vokiečiais, manęs tikrai nenustebino. Man su klubu šį sezoną teko porą kartu žaisti prieš Čekijos čempionus, tad čekų krepšinį pažįstu ne iš nuogirdų. Jie turi gerų žaidėjų, kurie žaidžia stipriuose klubuose ir nereikia jų nuvertinti. Vokiečiai vos nenudegė, todėl ir vyrams sakiau – negali būti jokio atsipalaidavimo. Laukia sunkios rungtynės“.
Beje, geriausias tos dvikovos momentas nebuvo susietas nei su Vokietijos, nei su Čekijos komandomis. Iki trečiojo kėlinio pradžios salėje daugiausia triukšmavo koks šimtas – pusantro vokiečių sirgalių bei nedidelis kelių žmonių orkestras, įsikūręs atokiau viršutinėse tribūnose. Iš Čekijos atvykusius aistruolius buvo galima suskaičiuoti ant rankų pirštų.
Tačiau rungtynėms įpusėjus, tribūnos ėmė dažytis lietuviškos trispalvės spalvomis. Ir kai ketvirtajame kėlinyje arenoje pasirodė Lietuvos rinktinės žaidėjai, galingas lietuviškų tribūnų „LIE-TU-VA! LIE-TU-VA!“ iš karto parodė, kuri rinktinė Palmoje jausis kaip namie.
Rinktinės žaidimo, „Sėklos“ ir Co. būgnų, na, gal dar ir ispaniško vyno įkvėpta mūsų sirgalių armija nuo pirmųjų akimirkų nutildė menkesnę turkų aistruolių ordą. Akivaizdu, kad šiandien tribūnose ir čekai neturės jokių šansų. Jų žaidėjai aikštėje, tikėkimės, taip pat.
Iki vakaro.