„Kai vasaros pradžioje treneris Claude'as Bergeaud paskelbė Prancūzijos rinktinės sudėtį, visi apstulbo – jis nepakvietė NBA žaidėjų Mickaelio Pietrus, Mickaelio Gelebale'io ir Johano Petro.
Dėl to užvirė daug kalbų, pyko ir sirgaliai, ir žaidėjai, kurie atvirai kritikavo trenerį spaudoje.
Pasirengimo čempionatui procesą apsunkino dar pora dalykų.
Sugrįžti iš JAV dėl traumos vėlavo pagrindinis mūsų įžaidėjas Tony Parkeris.
Maža to, kilo problemų dėl dar vieno NBA rungtyniaujančio krepšininko Boriso Diaw draudimo. Jis buvo su rinktine, bet negalėjo treniruotis kartu – tiktai sėdėjo ant suolo arba sportavo atskirai. Tai truko ne vieną savaitę, tad įtampa augo.
Žodžiu, atrodė, jog Prancūzijos komandą persekioja visos įmanomos bėdos. Klausimų – galybė, o atsakymų – nėra.
Bet šiuo sunkiu momentu nei C.Bergeaud, nei žaidėjai stengėsi neparodyti aplinkiniams nerimo.
Drauge su rinktine pasirengimo metu praleidau ne vieną savaitę ir mačiau, kaip visi stengiasi skleisti teigiamą nuotaiką.
Visa komanda kaip įmanydama saugojo B.Diaw nuo papildomos psichologinės naštos – sirgalių, žiniasklaidos spaudimo.
Nors nesklandumai buvo išspręsti, rinktinė neturėjo pakankamai laiko susižaisti, įgauti stabilumo.
Grupės kovose tai buvo juntama: laimėjome prieš lenkus ir italus, o slovėnams nusileidome.
Bet antrojo etapo pradžia atrodo viltinga. Mače su vokiečiais mūsiškiai pademonstravo kol kas geriausią tarpusavio supratimą aikštėje.
Pergalė buvo reikšminga, bet dar svarbiau, kad Prancūzijos rinktinės žaidimas išties gerėja, o dėl to krepšininkai įgavo daugiau pasitikėjimo.
Mūsų komandoje yra daug individualiai pajėgių žaidėjų. Yra ir aiškus lyderis – T.Parkeris. Tačiau kai jie gerai dalijasi kamuoliu, varžovams tampa itin sudėtinga gintis.
Pavyzdžiui, per mačą su Vokietija keturi mūsų krepšininkai įmetė daugiau nei po 10 taškų.
Lietuviai stipresni varžovai nei vokiečiai, bet ir šiose rungtynėse geras komandinis žaidimas bus pagrindinis dalykas“.