Europos čempionate Ispanijoje prieš dvikovą su Šarūnu Jasikevičiumi naudingiausiam 2007 metų NBA finalo serijos žaidėjui netrūko arogancijos.
„NBA daug dvikovų vienas prieš vieną, ten nėra komandos draugų pagalbos.
Europos čempionate, net jeigu ginantis esi visiškas nulis, komanda tau gali padėti.
Jeigu Š.Jasikevičius būtų gerame klube, tai yra mūsų („San Antonio Spurs“. – Red.), mes jam padėtume gynyboje“, – paklaustas apie lietuvio sunkumus NBA viešai svarstė T.Parkeris.
Tačiau Lietuvos rinktinės gynyba geriausiai įrodė, ko vertos šios triskart NBA čempiono kalbos.
Padedami komandos draugų Rimas Kaukėnas ir Simas Jasaitis idealiai įvykdė Ramūno Butauto taktinį planą, ir Prancūzijos rinktinės lyderis aikštę paliko nuleista galva. Surinkęs vos 11 taškų (4/9 metimų) T.Parkeris po rungtynių savo šalies „L'Equipe“ dienraščiui pripažino, kad Š.Jasikevičiaus vedami lietuviai buvo akivaizdžiai stipresni.
* * *
- Tony, prieš rungtynes su Lietuva jau žinojote, kad patekote į ketvirtfinalį. Galbūt mačui su lietuviais pritrūko motyvacijos?
- Aš tikrai nemanau, kad mūsų rinktinėje yra nors vienas žaidėjas, kuriam trūktų noro žaisti. Juolab kad tokiose varžybose kaip Europos čempionatas visuomet reikia užimti kuo aukštesnę vietą grupėje, kad ketvirtfinalyje išvengtum stipriausių varžovų.
Mes bandėme daryti viską, kas įmanoma, tačiau reikia pripažinti, kad susidūrėme su nepaprastai stipria Lietuva.
- Rinktinei nepavyko sustabdyti lietuvių atakų. Ar šį pralaimėjimą nulėmė prasta gynyba?
- Akivaizdu, kad mes gynėmės prastai.
Manau, kad per vėlai atsakėme į tai, ką mums pasiūlė varžovai. Ir tai mane labiausiai nervina.
Jau pradžioje kartojau, kad privalome pakeisti savo gynybos taktiką, tačiau tai padarėme tik po ilgosios pertraukos. Daug anksčiau reikėjo keistis ginamaisiais, kai jie darė savo „du prieš du“.
Kai pradėjome kitaip gintis, varžovams iš karto sukūrėme problemų. Po pertraukos mums ne tik pavyko šiek tiek sulaikyti lietuvius, bet ir laimėti antrąją rungtynių pusę.
Bet šios permainos buvo per vėlyvos, kad pasiektume pergalę, nes jie turi tokį žaidėją kaip Jasikevičius...
Jų aukštaūgiai taip pat bėga labai greitai. Fredui (Weisui), Ronny (Turiafui) ir Pape (Badiane'ui) buvo labai sunku juos sekti.
Aš visuomet sakiau, kad privalome žaisti žemos sudėties. Esame maži, todėl turime tuo pasinaudoti. Juk turime Borisą (Diaw), Flo (Pietrus), Yakhoubą (Diawara). Esu įsitikinęs, kad su šiuo trejetu galėjome juos sustabdyti po krepšiu. Kai po jų derinio „du prieš du“ mes galime keistis ginamaisiais, iš karto turime mažiau problemų.
Pradėjome žaisti žemos sudėties, kai jau neturėjome kitos išeities. Ir tai suveikė. Reikėjo taip žaisti daug anksčiau.
Tačiau visada reikia gerbti trenerio sprendimus.
- Prastą rungtynių pradžią lėmė tai, kad nebuvote tinkamai nusiteikę?
- Ne mes buvome prastai nusiteikę, o varžovai mus tiesiog parklupdė nuo pat pradžios. Kai jie žaisdavo „du prieš du“, mes neturėjome jokios išeities. Mes ją suradome po pertraukos, tačiau jau buvo per vėlu.
- Po košmariškos pradžios kokia nuotaika buvo drabužinėje per pertrauką?
- Supratome, kad reikia gintis. Kai per pirmąjį kėlinį praleidi 48 taškus, privalai tiesiog geriau gintis. Viskas labai paprasta.
Tačiau kai suradome gerą išeitį, susidūrėme su kita problema. Kai juos prisivijome iki 5 taškų, praradome labai daug energijos. Visi buvome labai pavargę.
Reikėjo taip gintis nuo pat pradžių, ir gal jie būtų atakavę krepšį mažiau pasitikėdami savo jėgomis.
- Lietuva buvo pranašesnė visa galva. Ar vis dar tikite, kad Prancūzija gali patekti tarp elitinių šio čempionato rinktinių?
- Tikrai nemanau, kad esame labai toli nuo favoritų. Tačiau norėdami juos įveikti turime visas 40 minučių žaisti visa jėga ir ypač – išvengti tokių skylių, kaip per pirmąją mačo su lietuviais pusę, kuri mus tiesiog pasmerkė.
Norėdami kilti aukščiau, privalome vėl atgauti savo gynybos lygį. Lietuviai įmetė 88 taškus – kad ir kaip būtų, tai labai daug.
- Kodėl per rungtynes su lietuviais ir atakuodamas likote šešėlyje?
- Aš neturėjau kito pasirinkimo, nes varžovai visada dvigubindavo gynybą, kai tiktai gaudavau kamuolį. Privalėjau pasitikėti komandos draugais.
Šiose rungtynėse Lietuva nusprendė, kad aš neturėčiau galimybių mesti į krepšį.
Man regis, po pertraukos mečiau tik du kartus, nes negalėjau per prievartą atakuoti. Jau neprisimenu laikų, kada paskutinįsyk per kėlinį būčiau metęs tik du kartus...