„Išgyvenu dėl saviškių“, – neslėpė J.Kazlauskas.
Europos čempionate Madride jis kartu su Kinijos rinktinei talkinančiu skautu iš NBA klubo „Philadelphia 76ers“ T.J.Zaninu stebėjo galimus kinų komandos varžovus kitų metų olimpiadoje.
Tad lietuvio ir amerikiečio bloknotuose kaupėsi pastabos ir apie Lietuvos rinktinę. O šįryt Kinijos rinktinės vyriausiasis treneris jau išskrido į Pekiną – jo ekipa šiemet dar žais septynerias kontrolines rungtynes.
* * *
- Ką pasižymėjote apie Ramūno Butauto komandą? – „Lietuvos rytas“ paklausė J.Kazlausko.
- Darbinė paslaptis.
- Kaip jautėtės būdamas varžybose, kuriose nieko nereikėjo treniruoti?
- Visą gyvenimą svajojau atvažiuoti į kokį nors čempionatą, laisvai žiūrėti rungtynes, nesinervinti, miegoti kiek noriu. Aišku, išgyvenau dėl saviškių, bet atmosfera – visai kitokia.
- Ar Madride užteko laiko ir ekskursijoms ar parduotuvėms?
- Šiuos dalykus palikau žmonai. Turėjau ką veikti: buvo gana daug rungtynių, aplink – draugai ir pažįstami, su kuriais seniai nesimatėme.
- Dauguma krepšinio specialistų Lietuvos rinktinę iš anksto vadino viena pretendenčių į medalius. Jums irgi taip atrodė?
- Kai ekipa žaidė pasiruošimo etapo varžybas, didelio optimizmo nebuvo. Bet žaidimas vis gerėjo.
Tai, kokį krepšinį lietuviai pradėjo demonstruoti ir kokius žaidėjus turėjome komandoje, teikė daug vilčių.
Ne be pagrindo po kelerių rungtynių visi matė tik dvi aukso vertas rinktines – Ispaniją ir Lietuvą. Neatrodė, kad kas nors gali jas sustabdyti.
- Iki pusfinalio lietuviai buvo laimėję septynis mačus iš eilės. Bet rusai seriją nutraukė, supančioję Šarūną Jasikevičių. Jis iš tiesų nepakeičiamas rinktinėje?
- Kai Š.Jasikevičius neparodo savo geriausio krepšinio, griūva mūsų komandinis žaidimas. Jis – jungtis tarp atskirų grandžių.
O stiprių varžovų be komandinio žaidimo nugalėti neįmanoma.
Turime daug individualiai stiprių krepšininkų – pavyzdžiui, Ramūną Šiškauską, Rimantą Kaukėną, Darių Songailą. Bet tam, kad pasotintum kitus kamuoliais, reikia Š.Jasikevičiaus.
- Š.Jasikevičius rinktinėje pastarąjį kartą žaidė 2004-ųjų Atėnų olimpiadoje. Kokį jį pamatėte po trejų metų?
- Nepakeičiau savo nuomonės, nes žinau, kad čempionatą Ispanijoje jis baigė stipriai traumuotas.
Tokiu atveju vieni krepšininkai išvis nežaidžia, kiti apie savo traumą skambina visais varpais. Š.Jasikevičius žaidė sukandęs dantis ir daug nešnekėdamas.
2004-aisiais jis buvo sveikas ir atrodė gerai. Šiemet Europos čempionate jis irgi žaidė galingai iki visų savo bėdų.
Bet dabartinis krepšinis toks – jeigu žaidi puse jėgos, iš to nelabai kas išeis.
- Kokios pozicijos žaidėjo labiausiai trūko šiai rinktinei?
- Ir dabar, ir ateityje reikės galvoti, kas galėtų būti įžaidėjas.
Lietuvos rinktinei ne pats geriausias variantas leisti R.Šiškauską kaip įžaidėją, kai jis „daro“ taškus. Galbūt R.Kaukėnas būtų labiau tikęs kaip įžaidėjas negu R.Šiškauskas.
Bet tai – ne dabartinių trenerių problema. Geri įžaidėjai – viso Lietuvos krepšinio bėda.
- Kaip rinktinės veidą galėjo pakeisti Arvydas Macijauskas?
- Galbūt į puolimą būtų įliejęs aštrumo.
Macas yra toks žaidėjas, kuris taškus gali „daryti“ iš nieko. Sunkiais momentais jo iššovimai būtų buvę labai reikalingi.
- Iš patirties pasakykite: kaip komanda sureaguoja į pralaimėjimą po ilgos pergalių serijos?
- Blogai, kad iki pusfinalio Lietuva nebuvo nė karto pralaimėjusi. Visada ateina laikas blogesnėms rungtynėms.
O reakcija į tokią nesėkmę būna dvejopa. Jeigu komanda gana stipri, išgyvena smarkiau. Bet jeigu per turnyrą eina viršydama savo galimybes ir pralaimi rungtynes – niekaip nesureaguoja, tiesiog ruošiasi kitoms rungtynėms.
Lietuvos atvejis, manau, pirmasis. Vyrai tikėjosi nugalėti Rusiją, todėl po tokio pralaimėjimo psichologinė trenerių pagalba itin svarbi.
- Lygiai prieš dešimt metų jūs tapote Lietuvos rinktinės treneriu, prieš tai dirbęs Vlado Garasto asistentu. R.Butautas į nacionalinę komandą atėjo tiesiai iš klubinės komandos. Galite palyginti šias situacijas?
- Galiu pakomentuoti tik savo atvejį. Kai esi jau pabuvęs rinktinėje, žinai, ko tikėtis, o ko ne, matai, kaip prieš tave dirbęs treneris nuzulina kokius nors kampus, išsprendžia problemas.
Viską gali analizuoti, arba pritarti, arba rasti savo sprendimą.
Šių metų rinktinės lyderiai yra subrendę žaidėjai.
O kai aš atėjau į komandą, kaip tik buvo pasitraukę pagrindiniai krepšininkai ir daug ką reikėjo pradėti nuo nulio.
- Esate dirbęs beveik su visais dabartinės rinktinės žaidėjais. Kaip manote, R.Butautui buvo sunku rasti bendrą kalbą su žvaigždėmis?
- Nemanau, kad R.Butautui kilo kokių nors bendravimo problemų. Kodėl gali būti sunku dirbti su normaliais protingais žmonėmis?
Man asmeniškai lietuvius labiausiai patinka treniruoti – jie ir gerai dirba, ir mėgsta komandinį žaidimą. Komplimentų galėčiau išsakyti daugybę.
- Pralaimėjusi pusfinalyje Lietuva nepasinaudojo proga tiesioginiu keliu patekti į Pekino olimpiadą. Jei nepasisektų laimėti ir mačo dėl bronzos, kaip manote, ar kitąmet vėl pavyktų surinkti tokią pat geriausių krepšininkų kapelą?
- Netikiu, kad mūsų žaidėjų neprikalbins. Kada jie nevažiavo į rinktinę? Anksčiau, vėliau, su paniurzgėjimais – bet vis tiek atvažiuoja. Jei ne – tik dėl objektyvių priežasčių. Kitose šalyse tai didesnė problema – prisiminkite kroatus, slovėnus, serbus.
Mūsų krepšininkai atvažiuos. Bet, žinoma, daug geriau į olimpiadą patekti tiesiogiai.
Čia reikia kalbėti apskritai apie FIBA politiką. Yra pridaryta labai daug nesąmonių ir kritikuotinų dalykų.
Pirmiausia – kodėl Lietuva pusfinalį žaidė be laisvos dienos, o varžovai – pailsėję? Taip vieniems suteikiama didžiulė persvara.
Kodėl viena komanda gali ruoštis kiek nori, o kita turi nemiegoti naktį ir galvoti, ką daryti?
Atrankos į olimpiadą varžybos – irgi nesąmonė. Išskyrus FIBA vadovus, visos šalys kritikuoja tą sistemą. Du kartus per vasarą pasiekti geriausią formą yra nepaprastai sunku. Todėl atrankos varžybose nežinai, ko tikėtis.
- Šiame Europos čempionate ispanų rinktinė sutartinai buvo vadinama aiškia favorite – aukso medaliai jiems buvo užkabinti iš anksto, panašiai kaip JAV „Svajonių komandai“ 1992-aisiais.
Koks yra Ispanijos krepšinio galybės receptas?
- Susidėjo daug veiksnių: gera komanda, rinktinės branduolys – seniai kartu, prisidėjo stiprūs kiti krepšininkai, žaidė namuose, didelis sirgalių palaikymas. Nors pasitaikė stabtelėjimų – su kroatais grupėje ir pusfinalyje su graikais – bet kitose rungtynėse viskas buvo aišku.
Ne paskutinį vaidmenį suvaidino ir aplinka. ULEB priklauso ispanams, jie svarbūs ir „FIBA Europe“ struktūrose, todėl kontroliuoja situaciją krepšinyje. Jie ir iš dalies – graikai.
Kartais neužtenka turėti stiprios komandos – pasitaiko visokių žaidimų po stalu. Būna, kad supyksti, kodėl teisėjai taip sušvilpė, nesupranti, svarstai – ar tai asmeninės ambicijos, ar klaida?
Užkulisių įtaka dabartiniame sporte – labai svarbi.
- O galbūt šie dalykai kiek pervertinami?
- Ne. 1999-aisiais Europos čempionate mes turėjome labai stiprią komandą.
Bet pažiūri ketvirtfinalio su ispanais vaizdo įrašą, pamatai, kokias tris pražangas gavo Sabas, – pradedi galvoti kitaip.
Ispanai savo pozicijas buvo kiek praradę, kai prieš kelerius metus vyko dideli pokyčiai „FIBA Europe“. O dabar jie vėl lipa į viršų.