Tačiau sporte, kaip ir gyvenime, visada duota galimybė atsitiesti ir pamiršti skausmą. Lietuviai sugebėjo pakilti mažajame finale. Atlygis už ryžtą ir pasiaukojimą – triumfas paskutinėse čempionato rungtynėse prieš Europos čempionų titulą praradusius graikus 78:69. Ši pergalė užtikrino Europos krepšinio čempionato bronzos medalius ir kelialapį į 2008 m. Pekino (Kinija) vasaros olimpines žaidynes.
Ką reiškia toks laimėjimas aukščiausio rango varžybose, puikiai žino ir Rusijos krepšinio čempionato bronzos medalio laimėtojo Maskvos srities „Chimki“ klubo strategas kaunietis Kęstutis Kemzūra. Nors buvęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės trenerio asistentas negalėjo eiti šių pareigų Ispanijoje dėl savo darbdavių primygtinio reikalavimo treniruoti tik jų klubą, jis savo širdimi buvo su Lietuvos rinktine.
- Kaip jautėtės stebėdamas lietuvių žaidimą per televiziją Maskvoje, o ne sėdėdamas šalia jų Madride?
- Jausmas buvo neįprastas. Iš įpročio kiekvieną sykį bandžiau kažką patarti mūsų žaidėjams, bet žodžiai lėkė į orą. Nelengva vienam buvo sėdėti kambaryje tarp keturių sienų ir sutvardyti emocijų laviną. Daug lengviau būti kartu su komanda arba šalia jos.
Teko iškentėti tai, ką iškentėjo visi Lietuvos žmonės, ir galų gale patirti didelį džiaugsmą. Lietuvių iškovoti Europos čempionato bronzos medaliai ir bilietas į Pekino olimpiadą – puikus rezultatas.
Pritrūko jėgų finišui
- Tačiau visada norisi dar geriau. Dirbdamas ir gyvendamas Rusijoje gal jūs geriau žinote, ko pritrūko Lietuvos krepšininkams, kad peržengtų rusų barjerą pusfinalyje ir žaistų dėl aukso medalių?
- Objektyviai negaliu atsakyti. Reikėjo būti kartu su komanda ir matyti ją iš vidaus.
Todėl nieko nauja nepasakysiu – galiu tik spėlioti. Tos nenusisekusios rungtynės buvo neišvengiamos. Neįmanoma nužingsniuoti sunkaus ir vingiuoto kelio lengvu pergalės žingsniu, kai tokia didelė įtampa ir atsakomybė slėgė žaidėjų pečius. Nė vienai komandai nepavyko išvengti pralaimėjimo, visos buvo suklupusios.
Tiktai gaila, kad Lietuvos krepšininkams tos juodos rungtynės pasitaikė pačiu nepatogiausiu metu, o ne pirmame ar antrame varžybų etapuose, kai pralaimėjimas būtų neturėjęs tokios milžiniškos kainos.
Lietuviai visą čempionatą žaidė puikiai ir buvo verti žaisti finale, tačiau jie buvo nepanašūs į save per dvikovą su rusais. Pirmiausia į akis krito tai, kad mūsiškiai nebuvo užsidegę kovai ir nežaidė komandinio krepšinio kaip įprastai.
Nemanau, kad jie neįvertino Rusijos komandos, kurią buvo sutriuškinę per pasirengimą Europos čempionatui, pajėgumo ir mintyse dar buvo neįžengę į finalą.
Tačiau žaidimas nesiklijavo jau nuo rungtynių pradžios, per kurią varžovai padarė pusę darbo. Man atrodo, kad ir patiems rusams buvo staigmena, kad lietuviai jiems leido perimti iniciatyvą ir diktuoti savo žaidimą. Nors mūsų ekipai pavyko atsitiesti ir išlyginti rungtynių rezultatą, galutinai pakreipti įvykių sau naudinga linkme buvo neįmanoma – tas spurtas kainavo per daug jėgų ir jų neliko dvikovos pabaigai.
Nors Ramūnas Šiškauskas pasižymėjo nepalaužiama dvasia ir tempė mūsų rinktinę į priekį, stebuklo neįvyko ir negalėjo įvykti.
Net ir tokio aukščiausio lygio krepšininkui, kuris pateko į Europos čempionato simbolinę rinktinę, buvo neįmanoma vienam nugalėti visą Rusijos rinktinę. Visa mūsų komanda turėjo žaisti. Kodėl nežaidė, pats ieškau atsakymo. Net ir mūsų treneriai bei krepšininkai negali konkrečiai atsakyti.
Puiki dvikova su graikais
- Gal čia kalta čempionato sistema, kurią sukritikavo Šarūnas Jasikevičius? Argi normalu, kad Rusijos krepšininkai turėjo nemažą laiko pranašumą ir galėjo geriau pasirengti pusfinalio rungtynėms nei vien iki tol pergales skynę lietuviai, kurie nespėjo atsigauti po ketvirtfinalio rungtynių su kroatais?
- Žinoma, tai nėra normalus dalykas, kai varžybų dalyviai patenka į skirtingas varžybų sąlygas. Tačiau kažin ar čempionato organizatoriai kada nors suras aukso vidurį ir sudarys visiems patogų rungtynių tvarkaraštį. Manau, kad pačioms komandoms teks ir ateityje ieškoti geriausių būdų geriau pailsėti ir pasirengti svarbioms rungtynėms.
Tačiau nežinau, kada geriau – ar kai iki lemiamų rungtynių lieka viena diena ar kelios? 2005 metais per Europos čempionatą Serbijoje ir Juodkalnijoje turėjome net tris dienas prieš ketvirtfinalio rungtynes, tačiau jas beviltiškai pralaimėjome.
- Kas, jūsų nuomone, lietuviams padėjo nepalūžti mažojo finalo dvikovoje su graikais?
- Atgimęs kovotojų charakteris, pasiaukojamas žaidimas ir geresnis fizinis pasirengimas.
Motyvacijos laimėti pakankamai turėjo abi komandos, bet mūsų žaidėjai turėjo daugiau sauso parako. Graikai kovojo ne su Lietuvos krepšininkais, o su nuovargiu.
Europos eksčempionams beliko liūdnai konstatuoti ir tai, kad juos pribaigė komandinis lietuvių žaidimas, kuriam puikiai dirigavo Ramūnas Šiškauskas. Buvęs Atėnų „Panathinaikos“ klubo lyderis pelnė 8 taškus iš eilės ketvirtame kėlinyje ir padėjo tašką šiose rungtynėse. Labai svarbus buvo ir Šarūno Jasikevičius tritaškis šios dvikovos pabaigoje – tarsi vinis į nukarūnuotų Europos čempionų karstą.
Rusų pergalė – neatsitiktinė
- Rusijos rinktinė užkariavo Europos krepšinio viršūnę po retos įtampos rungtynių su ispanais, kuriuos įveikė 60:59. Vienas svarbiausių šios pergalės kalvių – amerikietis treneris D.Blattas, kuris yra geras jūsų draugas dar nuo Trevizo „Benetton“ laikų, kai kartu treniravote šį klubą. Koks, jūsų nuomone, yra D.Blatto nuopelnas naujųjų Europos čempionų rinktinėje?
- Didžiulis. Nors krepšininkai žaidžia, visos žaidimo gijos yra trenerio rankose. Nesunku prisiminti, kokia buvo Rusijos krepšinio rinktinė iki D.Blatto laikų. Pastaraisiais metais ji buvo bedantė ir nieko gero nepasiekė tarptautiniuose turnyruose, nors šioje milžiniškoje valstybėje yra daug talentingų ir pajėgių krepšininkų.
Davydas įdiegė naują šiuolaikinę žaidimo koncepciją. Svarbiausia – jis sutelkė komandą į vieną kumštį ir sugebėjo išnaudoti geriausias žaidėjų savybes, kurias pajungė visos komandos interesams. Maža to, jis puikiai išstudijuoja varžovų žaidimą ir racionaliai sudaro rungtynių planą, kuriuo stengiasi pasiekti saviškių pranašumą. Gal kai kam atrodo, kad Rusijos rinktinė pasiekė sensacingą triumfą Europos čempionate, tačiau man taip neatrodo. Daugeliu atžvilgiu ši pergalė yra pelnyta.
- Kaip Maskva sutiko naujuosius Europos čempionus?
- Nevaikštau į naktinius barus ir aikštes, kuriose renkasi krepšinio fanai, todėl nežinau, kas ten dėjosi, kai nuaidėjo finalo rungtynių sirena. Tačiau girdėjau, kad buvo labai triukšminga. Manau, kad Rusijos sostinėje šventė bus dar didesnė, kai į ją sugrįš aukso medalių laimėtojai.