Trys medaliai, iš kurių – net du aukso. Vienas iškovotas Europos universitetų krepšinio pirmenybėse Šveicarijoje su VDU rinktine.
Antrasis – pasaulio universiadoje su Lietuvos studentų krepšinio rinktine.
Dar vienas laimikis – bronzos medalis, parvežtas iš Ispanijos, iš Europos vyrų krepšinio čempionato.
Tokios derlingos vasaros Kauno „Žalgirio“ puolėjui, kuris yra jauniausias Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės narys, gali pavydėti bet kuris sportininkas. Pats Jonas irgi yra labai laimingas, kad karštu darbymečiu jo išlietas prakaitas atsipirko tokiais solidžiais trofėjais.
- Kuris šių medalių tau yra brangiausias? – paklausėme Jono Mačiulio.
- Visi trofėjai man svarbūs, nes, kol juos gavau, reikėjo daug dirbti ir įrodyti, kad esu jų vertas. Žinoma, pats solidžiausias Europos čempionato bronzos medalis. Pirmą kartą atstovavau Lietuvai tokio aukšto rango varžybose ir pajutau, ką reiškia žaisti vyrų nacionalinėje rinktinėje.
Tačiau man buvo didelė garbė ginti ir atstovauti VDU komandai Europos universitetų pirmenybėse. Šveicarijoje sužaidžiau tik dvejas rungtynes, nes reikėjo skubėti į šalies studentų rinktinę. Tailande irgi reikėjo stipriai pasistengti, kad laimėtume čempionų titulą pasaulio universiadoje.
Studentų krepšinio lygis yra gana aukštas – ne veltui jį nuo suaugusiųjų skiria tik viena pakopa.
Šios abejos varžybos man buvo geras apšilimas prieš Europos vyrų krepšinio čempionatą.
Rinktinėje – kaip senbuvis
- Nenustebai sulaukęs kvietimo į nacionalinę rinktinę iškart po universiados?
- Jaučiau, kad būsiu kviečiamas. Labai apsidžiaugiau, kai mano nuojauta neapgavo. Net pamiršau savo nuovargį, kurį patyriau prieš tai dalyvaudamas dviejuose labai rimtuose turnyruose.
- Kaip pavyko taip nesunkiai įsilieti į Lietuvos rinktinę?
- Joje atmosfera buvo puiki. Rinktinės treneriai ir žaidėjai mane labai draugiškai priėmė – lyg būčiau buvęs rinktinės senbuvis, o ne žalias naujokas. Jokių adaptacijos ar žaidimo problemų neturėjau, man buvo žinomi daugelis rinktinės derinių.
Kaip man sekėsi žaisti ir ką gero nuveikiau komandos labui, ne man spręsti.
- Kiek teko girdėti iš trenerių ir žaidėjų, tu puikiai pritapai prie savo partnerių. Jaunatviška energija, ambicijomis pagyvinai rinktinės žaidimą. Ar pats to nejautei?
- Jaučiau, kad negadinu rinktinės žaidimo, netraukiu jos atgal.
Dirbti įpratino tėvai
- Aikštėje atiduodi visas jėgas kovai, sugebi „užvesti“ savo partnerius. Toks įspūdis, jog tau kiekvienos rungtynės – lyg gyvybės ir mirties klausimas?
- Toks yra mano charakteris. Aš negaliu išeiti į aikštę apsnūdęs ir bet kaip žaisti. Lietuva – krepšinio šalis iš didžiosios raidės, todėl olimpinis principas – svarbiausia dalyvauti, o ne laimėti – man netinka. Visur stengiuosi tik laimėti, nors ne tik aš vienas kovai atiduodu visas jėgas. Ir kiti Lietuvos krepšininkai labai stengiasi.
- Iš kur tavo toks kovotojo charakteris? Iš tėvų?
- Turbūt ne iš kaimynų (nusikvatojo). Mano tėvai pripratino dirbti nuo mažens. Mama atvedė mane septynerių metų į Arvydo Sabonio krepšinio mokyklą ir atidavė į buvusio mano pirmojo trenerio Romualdo Petronio rankas. Joje ir treniravausi, kol pakvietė į „Žalgirį“.
Mirtininkų grupės nesibijo
- Šį sezoną „Žalgirio“, kuris pateko į vadinamąją ULEB Eurolygos mirtininkų grupę, laukia sunkios kovos. Atsilaikysite?
- Eurolygoje neliko silpnų varžovų, todėl beveik nėra skirtumo, kurioje grupėje žaisti. Visose reikia stengtis, kovoti kiekvienose rungtynėse. Kaip mums seksis, matysime. Tikrai nežadame niekam pasiduoti. Bus sunku žaisti ir LKL, ir SEB BBL čempionatuose. Visi varžovai su „Žalgiriu“ kovoja su keleriopa energija. Bet „Žalgiris“ ir yra „Žalgiris“, kad įrodytų savo jėgą.
- Koks, tavo nuomone, šiemetis „Žalgiris“? Stipresnis nei praėjusį sezoną?
- Negaliu lyginti – dar nesu buvęs nė vienoje klubo treniruotėje. Galiu spręsti tik iš žaidėjų pavardžių: šiemet surinkti kitokio stiliaus krepšininkai nei prieš metus.
- Tikriausiai pažįsti į mūsų komandą sugrįžusius Eurelijų Žukauską bei Dainių Šalengą ir žinai jų galimybes krepšinio aikštėje?
- Iki šiol su jais pasilabindavome, ir tiek. Kol kas draugai dar nesame, bet tapsime. Tas pats – ir su kitais „Žalgirio“ naujokais.