Butautų šeimoje tik vienas pasirinkimas – krepšinis

„Tėvo šešėlis lydi mane visą gyvenimą. Jei būčiau žmogus su kita pavarde, galbūt nejausčiau tokios įtampos ir būtų paprasčiau viską pasiekti.

Tačiau aš – Butautas, todėl žmonės nuolat lygina su šviesios atminties tėvu ir mano, jog turiu būti tokia ryški krepšinio žvaigždė, koks buvo jis“, – tvirtino Ramūnas Butautas, Europos vyrų krepšinio čempionato prizininkės Lietuvos rinktinės strategas.

Apie bronzinį rugsėjį Ispanijoje jis kalbėjo santūriai: „Tai – visos Lietuvos nuopelnas. Šis laimėjimas tapo istorija. Aš gyvenu šia diena ir ateitimi. Dabar mano rūpestis – Rygos ASK ekipa, kurią treniruoju“.

Krepšinio žvaigžde, kaip žaidėjas, Ramūnas netapo, bet kaip treneris sėkmingai žengia tėvo pramintu taku ir nuolat tobulėja. Jo moto – kažkada tėvo ištarta frazė: „Jei manai, kad viską moki krepšinio aikštėje, joje tau – ne vieta“.

Ramūno likimas buvo nuspręstas vos tik jis išvydo šį pasaulį. Garsių kauniečių krepšininkų ir trenerių Onos ir Stepono Butautų atžaloms nebuvo kito pasirinkimo – tik krepšinis.

Iš pradžių jo keliu pasuko vyriausioji dukra Vida, o vėliau – ir aštuoneriais metais už ją jaunesnis Ramūnas, kuris irgi užaugo tarp krepšinio kamuolių ir netylančių kalbų apie šį žaidimą.

„Kai buvau penkerių, tėvas mūsų namo koridoriuje iš vielos padarė krepšį, o motina prie mano marškinėlių prisiuvo kažkokį herbą ir numezgė vilnones kojines vietoj sportbačių, nes tokio mažo numerio jų nebuvo parduotuvėse. Toks buvo mano pirmasis krepšinis“, – prisimena R.Butautas.

Jo motina buvo ir pirmoji trenerė. Kol buvo mažas, vaikas tik stebėjo jos treniruotes sporto mokykloje, o paaugęs pats pradėjo mokytis žaisti vyresnių berniukų grupėje. Ona Butautienė manė, kad taip sūnus greičiau tobulės.

Patyrusi jaunųjų krepšininkų ugdytoja surado ne vieną talentingą žaidėją ir daug tikėjosi iš sūnaus. Tačiau Ramūnas neslepia, kad po sunkių treniruočių jis būdavo motinos palepinamas.

„Ji laikė visus keturis namų kampus, nes tėvas gyveno krepšiniu beveik visas 24 valandas per parą. Mamai šeima – viskas. Ji – labai jautri ir švelni. Koks buvau jos vaikas, toks ir likau, nors jau seniai esu suaugęs ir turiu savo šeimą. Manau, kad mūsų charakteriai yra labai panašūs“, – įsitikinęs R.Butautas.

Su didele meile Ramūnas prisimena ir savo tėvą Steponą Butautą, kuris jau iškeliavęs Anapilin. Buvęs olimpinių žaidynių vicečempionas, kelių Europos čempionatų aukso medalių laimėtojas ir geriausias krepšininkas, žymus krepšinio specialistas.

Rūpestingas, jautrus ir atidus šeimos galva. Gerbiamas bičiulių ir mokinių. Jis buvo išprusęs žmogus, mokėjo kelias užsienio kalbas ir turėjo gražų balsą, kurį gyrė net garsusis dainininkas Kipras Petrauskas.

Darbe S.Butautas buvo labai reiklus sau ir auklėtiniams, tiesiog pedantas. Kiekvieną krepšininką, ypač turintį daugiau talento, jis vertė labai sunkiai treniruotis ir siekti aukščiausio tikslo.

Net savo žmonai Onai, kuriai pirmajai iš lietuvių krepšininkių buvo suteiktas anuomet garbingas sporto meistrės vardas, nedarė jokių nuolaidų. Jos tyčia nekvietė į buvusios SSRS moterų krepšinio rinktinę, su kuria pasiekė ne vieną pasaulio ir Europos čempionatų aukštumą. Neva, ką žmonės pagalvos?

„Tėvo reikalavimai man irgi buvo maksimalūs. Turėjau stengtis, kad nepadaryčiau gėdos. Kai studijavau KKI (buvusiame Kūno kultūros institute. – Red.), kuriame tėvas dirbo docentu ir vadovavo Žaidimų katedrai, net minties neturėjau atmestinai pasirengti egzaminų sesijai. Vis vien būčiau neprasmukęs.

Man dėstę jo bendražygiai ir buvę auklėtiniai tiesiog spaudė mane prie darbo, nes to reikalavo tėvas. Visur turėjau įrodyti, kad esu Butautas“, – tvirtino Ramūnas, sociologijos mokslų, edukologijos daktaras.

Apie S.Butautą ir dabar sklinda daug legendų. Atrodė, jog šis žmogus buvo gimęs po laimės žvaigžde: ko siekė, tuo tapo. „Jis buvo pasaulinio lygio krepšinio žvaigždė, nes buvo labai talentingas, užsispyręs ir darbštus. Mokėjo atsirinkti, kas tinka į jo komandą“, – S.Butauto sėkmės paslaptį atskleidžia jo sūnus.

Kai Ramūnui buvo ketveri, Butautai gyveno toli nuo Kauno – Kuboje. Į sovietmečiu vadinamą Laisvės salą komunistų partija siuntė tik aukščiausios kvalifikacijos įvairių sričių specialistus, kurie turėjo sukurti klestinčią socialistinę Kubą.

Stovėjęs prie šios šalies vyrų krepšinio rinktinės vairo, S.Butautas padėjo jai pasiekti pačių didžiausių pergalių. Kubiečiai iškovojo bronzos medalius Mechiko (Meksika) olimpinėse žaidynėse ir tapo Panamerikos žaidynių vicečempionais, pralaimėję finale savo didžiausiems priešams – amerikiečiams.

Lietuvos krepšinio specialistas buvo lyg dievas Kuboje, paskui jį sekiojo minios krepšinio gerbėjų.

Ramūnas irgi lydėjo tėvą kiekviename žingsnyje ir įsiminė nemažai faktų. „Jis jau pirmoje treniruotėje įvedė griežtą tvarką tarp Kubos krepšininkų ir privertė juos sunkiai dirbti. O labiausiai nustebino, prabilęs ispaniškai. Šią kalbą jis išmoko per vieną mėnesį, nes gerbė žaidėjus ir norėjo, kad jie gautų tikslią informaciją iš jo lūpų, o ne vertėjo iškraipytą“, – įsitikinęs R.Butautas.

Tuo metu mažas ir judrus baltaplaukis lietuviukas irgi buvo kubiečių numylėtinis.

Kiekvieną sykį praeidami pro vaiką, jie plačiai šypsodavosi, kalbindavo ir rankomis glostydavo jiems neįprastos spalvos vaiko plaukus.

R.Butautas nepamiršo ir aukšto, dažniausiai kariška uniforma vilkėjusio, vešlia barzda apžėlusio vyro, kuris su didele apsauga atvykdavo į krepšininkų treniruotes ir varžybas. Jis visada šiltai kalbėjo su Ramūno tėvu, o savaitgaliais abu pažaisdavo krepšinį. Tas vyras nepraeidavo pro šalį nepaglostęs vaiko galvos ir jo nepakalbinęs.

O vieną sykį barzdočius staiga čiupo Ramūną, aukštai pakėlė nuo žemės ir, garsiai nusikvatojęs, kažką meiliai ištarė ispaniškai.

„Tas vyras buvo Fidelis Castro, kaip tada tėvas man paaiškino, – pats vyriausias Kuboje. Žinoma, dabar jis manęs net neprisimintų. Tikriausiai ir tada būtų net nepastebėjęs, jei ne mano tėvas, – to epizodo nesureikšmina R.Butautas. – F.Castro labai vertino tėvą, kaip žmogų ir krepšinio specialistą, ir dar dabar prisimena. Neseniai apie tai man prasitarė vienas Kubos trenerių“.

R.Butautas turėjo nemažai galimybių tapti žvaigžde didžiojo krepšinio arenose. Karjeros pradžia jam žadėjo didelį skrydį. Buvusios Sovietų Sąjungos 18-osios moksleivių spartakiados čempionas, Europos jaunučių pirmenybių aukso medalio savininkas. Nepaisant to, aukštos klasės žaidėju netapo ir nepralenkė savo legendinio tėvo.

„Vaikui nestigo talento žaisti krepšinį, tačiau jis anksti patyrė kojos menisko traumą. Per operaciją medikai užkrėtė kraują, sūnus net negalėjo vaikščioti.

Prisimenu, kaip Arvydas Sabonis, su kuriuo ir dabar draugauja Ramūnas, jį pakeldavo ant rankų ligoninės palatoje. Vėliau Ramūną irgi kankino sunkios traumos“, – bando užstoti sūnų Ona Butautienė.

Ramūnas neieško jokių priežasčių ir tiesiai šviesiai atsako, kas jam sutrukdė tapti krepšinio žvaigžde: „Nebuvau toks talentingas žaidėjas, koks buvo mano tėvas, kuris ir dirbdamas treneriu suarė daug krepšinio dirvonų. Jis – vienas Lietuvos krepšinio mokyklos kūrėjų, sugalvojęs ir pritaikęs daugelį krepšinio technikos ir taktikos elementų, kurie paplito visos Europos komandose“.

Kaip ir daugelis perspektyvių krepšininkų, vaikystėje R.Butautas svajojo tik apie Kauno „Žalgirį“. Kai tėvas treniravo šią legendinę komandą, Ramūnas buvo tarsi jos narys, jo žodžiais tariant, „tarp žalgiriečių trynėsi per treniruotes ir varžybas“. Vėliau vilkėjo ir jų dublerių sportinę aprangą, tačiau į pagrindinę sudėtį kelio neprasiskynė.

Nepabūgęs būti apkaltintas „Žalgirio“ išdaviku, laimės ieškojo Vilniaus „Statyboje“, kuri irgi žaidė SSRS aukščiausioje lygoje. Bet ir čia nieko gero nepešė: daugiau laiko trynė atsarginių suolelį nei rungtyniavo.

Atsigriebė tik Lenkijoje, Bialystoko klube, buvo jo lyderis. „Tai buvo mano sėkmingi karjeros metai, – nedvejodamas taria R,Butautas. – Lenkai primygtinai man siūlė priimti jų pilietybę ir atstovauti nacionalinei ekipai, kuri tais metais žaidė Europos čempionato finaliniame turnyre. Tačiau jų pasiūlymo nepriėmiau ir dėl to nė kiek nesigailiu. Lietuvoje jau buvo prasidėjęs Atgimimas.

Esu savo šalies patriotas, kaip ir mano tėvai, sesuo. Kaip būtų atrodę, jei būčiau atsisakęs lietuvybės?“.

Traumų išvargintas gynėjas nusprendė dirbti treneriu.

Šis darbas traukė jį dar nuo tų laikų, kai stebėjo savo tėvus ir jų kolegas per treniruotes. Ramūnas nebandė jų kopijuoti, o kūrė savo darbo stilių.

Vis dėlto neišsivertė be tėvo patarimo, kad geras krepšinio specialistas privalo padirbėti visose komandose – nuo jaunųjų iki meistrų.

Treniravo Kauno „Merkurijaus“, Rimo Kurtinaičio krepšinio mokyklos auklėtinius, Lietuvos kūno kultūros akademijos moterų krepšinio ekipą.

Kai Antanas Sereika išvyko į Kauno „Žalgirį“, stojo prie „Šiaulių“ vairo ir du sezonus iš eilės iškovojo trečiąją vietą LKL čempionate. O 2005 metų vasaros pabaigoje R.Butautas kartu su Lietuvos vaikinų rinktine Argentinoje, kuri vadinama sidabro šalimi, iškasė auksą.

Pasaulio jaunimo krepšinio viršūnė – pati aukščiausia, į kurią iki tol buvo įkopę mūsų nepriklausomos valstybės krepšinio atstovai.

Sparčiai tobulėjantį trenerį gyrė ne tik garsūs Lietuvos, bet ir toli nuo jos gyvenantys krepšinio specialistai.

Jų nuomone, pasaulio jaunimo čempionate R.Butautas atsiskleidė, kaip subrendęs krepšinio strategas ir psichologas. Tai jis įrodė ir stojęs prie Lietuvos vyrų rinktinės vairo ir subūręs beveik visas ryškiausias jos žvaigždes.

Anot Ramūno, žmogaus kvalifikaciją rodo ne postas, o darbas. Tarp daugybės padėkų, kurių yra sulaukęs, jis saugo žinutę mobiliajame telefone, kuri atsirado tuoj pat po istorinio jaunųjų Lietuvos krepšininkų triumfo Argentinoje. Ramūnas net nežino, kas jos autorius, bet ir nėra svarbu, kad pasirašė tik „šiaip treneris“.

Jis rašo: „Turiu tik vieną idealų trenerį – Steponą Butautą.

Džiaugiuosi, kad jo pėdomis seka jo sūnus ir drebina pasaulį įspūdingais rezultatais. Tėvas tavimi labai didžiuotųsi. Sveikinu su puikia pergale ir linkiu kopti dar aukščiau. Kiekviena tavo pergalė man primena žmogų, kuriam esu dėkingas už krepšinio pamokas. Tu – šaunuolis“.

„Svarbiausia, kad dirbu ir sėdžiu savo rogėse, į kurias įkėlė mano tėvai. Ar noriu, kad mano vaikai Liepa ir Steponas eitų paskui mane? Nežinau. Krepšinio pėdas galima palikti ir gilias, ir nuslysti paviršiumi. Todėl neliūdėsiu, jei jie pasirinks kitas veiklos sritis. Man svarbiausia, kad vaikai užaugtų sveiki, dori žmonės ir dirbtų tai, ką sugebės geriausiai“.