- Nusprendėte pasitraukti po pralaimėjimo Maskvos „Dinamo“ ekipai?
- Ne, anksčiau. Klubo prezidentas priėmė mano pareiškimą ir jį patenkino.
- Pasitraukti nusprendėte pats, jus atleido ar tai buvo kolektyvinis sprendimas?
- Greičiausiai paskutinis variantas. Komanda pralaimėjo penkerias rungtynes iš eilės. Ekipa išgyvena emocinį nuosmukį. Kad jį įveiktų, aš nusprendžiau pasitraukti. Žaidėjai negali dėl to kentėti. Rungtynės su „Eiffel Tower“ klubu man bus paskutinės.
- Gal jau žinote, kas jus pakeis?
- Ne, nežinau.
- Ar jaučiate savo kaltę dėl blogo komandos starto?
- Žinoma. Tai taip pat ir likimas. Pavyzdžiui, man taip ir nepavyko šiemet padirbėti su broliais Lavrinovičiais. Deja, neturėjau tokios sudėties, kokios norėjau.
- Ar sutinkate su nuomone, kad „Uniks“ vadovai daugiausia klaidų padarė komplektuodami šio sezono komandą?
- Sutinku. Čia taip pat yra nemaža mano dalis kaltės. Iš kitos pusės, komplektavimas – visada loterija. Sunku nuspėti, kaip komandoje atrodys vienas ar kitas žaidėjas. Toli gražu ne kiekvienas naujokas pateisina į jį dėtas viltis. O bendras to rezultatas – mes turime tai, ko nusipelnėme.
- Ar galima sakyti, kad jeigu sezono pradžioje būtų nereikėję kautis su tokiais varžovais kaip CSKA, „Chimki“, „Triumf“ ir „Hapoel“, jūsų komandos reikalai būtų buvę daug geresni?
- Gali būti. Dvikovose su tokiomis komandomis reikia turėti susižaidusią sudėtį, o ne tai, ką turėjome mes. Dariušo Lavrinovičiaus trauma taip pat buvo rimtas smūgis komandai. Laukėme ir laukėme jo sugrįžimo, nors traumą jis patyrė tik rugsėjo viduryje.
- Po mačo su olandų klubų grįšite į Kazanę ar keliausite į Lietuvą?
- Į Kazanę. Tikėtina, kad liksiu „Uniks“ klube, tik užimsiu kitas pareigas. Tai nuspręs klubo prezidentas. Pasikartosiu, aš nematau kito kelio komandai išsikapstyti iš duobės kaip tik mano pasitraukimas. Man reikia išeiti, o kas bus toliau – sunku pasakyti. Pakalbėsime su prezidentu ir nuspręsime.