Šeštąją vietą elitinės A lygos čempionate šiemet užėmusio „Atlanto“ klubo prezidentas ir treneris vietoj padėkų futbolo valdininkams pažėrė krūvą kaltinimų.
44 metų V.Lekevičius tvirtina, kad pasibaigusiame sezone nedavė kyšių teisėjams, todėl tapo jiems nedraugas, o aukštesnes vietas užėmė tie klubai, kurie artimai bendravo su arbitrais.
„Atlanto“ vadovas prisipažino anksčiau ir pats papirkinėjęs teisėjus, bet šiemet negalėjęs to daryti dėl sumažėjusio klubo biudžeto.
V.Lekevičiaus teiginiai jau sulaukė Lietuvos futbolo federacijos (LFF) reakcijos.
„Vykdomojo komiteto posėdyje duosime nurodymą drausmės komisijai pasikviesti V.Lekevičių.
Jeigu jis pateiks paaiškinimus ir įrodymus, priimsime sprendimus. Jeigu ne – nubausime už nesąmonių kalbėjimą. Tokius dalykus reikia įrodyti“, – „Lietuvos rytui“ sakė LFF prezidentas Liutauras Varanavičius.
Anot LFF vadovo, V.Lekevičius gali netgi prarasti teisę vadovauti komandai.
* * *
- Prasitarėte, kad šiemet „Atlanto“ biudžetas buvo apie 300 tūkst. eurų, arba milijonas litų, todėl negalėjote skirti pinigų darbui su teisėjais. Kiek reikia turėti lėšų, kad užtektų ir tam? – „Lietuvos rytas“ paklausė V.Lekevičiaus.
- (Juokiasi.) Reikia, reikia... Negi vardyti sumas? Seniau imdavo tūkstančiais „žalių“, kai doleris dar buvo stiprus...
- O dabar reikia eurų?
- Dabar – bet kaip. Kas ko turtingas, tas su tuo ir eina.
Šiemet ypač buvo juntama, kad Marijampolė („Sūduva“. – Red.) dirbo su teisėjais. Jie buvo vieni stipriausių šioje srityje. „Vėtra“ pirmoje sezono pusėje dirbo, kai treneris buvo Aleksandras Tarchanovas.
Juk tai matyti, kai žaidi. Ne akli esame, ne pirmi metai futbole.
- Kiek taškų per sezoną galima papildomai surinkti dirbant su teisėjais – 10, 20?
- Maža kiek. Juk tai priklauso ne tik nuo to, su kuo aš žaidžiu.
Jei, pavyzdžiui, žaidžiu su „Kaunu“ ir man reikia taškų, tai nereiškia, kad tik su tuo teisėju dirbu. Jei taikai į prizininkus, gali būti, jog tuo metu labiau reikia, kad kitose rungtynėse priešininkai lygiosiomis sužaistų.
Visi kalba apie „Kauną“, bet šį sezoną kaip tik rungtynėse su kauniečiais arbitrai gerai teisėjavo. „Kaunas“ išsiskyrė galingu žaidimu, dėmesys rungtynėms buvo didelis. Nebuvo, kad dar ir teisėjai mus muštų.
Sunku pasakyti, kiek tiksliai taškų galima pririnkti, bet manau, jei būčiau šiemet buvęs teisėjams draugas, tai būtume ketvertuke. Jauni mūsų komandos žaidėjai iš pradžių nesuprasdavo, kas darosi. „Treneri, kodėl tokie švilpukai?“ – klausdavo.
Vienąkart už tą patį kortelę gaudavo, kitą – ne. Baudiniai, pražangos aplink baudos aikštelę....
- Tai kaip jiems viską aiškindavote?
- Susiimi už galvos ir turi aiškinti. Juk 21-22 metų žaidėjai dar nėra supuvę, nematė tokių dalykų, kurie anksčiau dėjosi. Kad laimėtum, turi būti visa galva geresnis. O kai esame vienodi, keli švilpukai daug lemia.
- Tačiau turėjote ir legionierių, kurie ne tokie jauni. Kaip jie reaguodavo?
- Jie geriau supranta, daugiau matę.
Klausė manęs: „Kodėl?“ Sakiau: „Nedraugai, ir viskas“.
Aš daviau sau žodį pernai ir šiemet, kad žaisime garbingai. Juk lygos susirinkime sutarėme, kad jie teisėjautų, o mes negundytume, tegul laimi stipresni.
„Atlantas“ prieš keletą metų buvo ir antras, ir trečias, žinau, kaip tai daroma. Kai turėjome daugiau pinigų, lengviau buvo susikalbėti, paskui atsirado kiti, galingesni klubai. Juk žinot – neturtingą ir bažnyčioje muša.
- Paaiškinkite apie draugystę su teisėjais. Ar ji tokia, kad jei vienais metais duodi, tai esi draugas, o paskui jau nepažįsta?
- Pažįsta, tačiau... Šypsosi, bet savo daro.
- Tai grynaisiais atsiskaitydavote?
- Gal į tai nesigilinkime. Čia jau tokie dalykai...
Pavyzdžiui, rusų laikais SSRS antrojoje lygoje užtekdavo, kad viešbučio administratorius pasirūpindavo. Į restoraną nuvesdavo, kam parūpindavo merginą, o kam žuvies įdėdavo į kelionę. To ir užtekdavo, pinigų nereikėdavo.
O dabar kas yra geriausia žuvis? Pinigai. Juk neduosi teisėjui karšio, kad palankiai teisėjautų. Šiais laikais vertę turi tik pinigai.
- Bet tai yra įstatymų pažeidimas. Nebijojote, kad viskas gali būti užfiksuota, iškelta byla?
- O kas pas mus tuo užsiims? Kalba visi, tačiau reikia įdėti daug darbo. Reikia ir paklausyti pokalbių, ir pasekti.
- Bet jūs pats esate policininkas ir pažeidinėjate įstatymus.
- Daug ką esu pažeidęs būdamas policininkas, bet už tai jau atsėdėjau.
Na, būtų pagavę... Tačiau juk aš ne vienas taip dariau, ir kiti taip dirbdavo. Mačiau, kaip Šiaulių „Kareda“, Mažeikių „Romar“ tapo čempionais. Tai būdavo tiesiog įprastas dalykas. Tik sumos skirdavosi.
- Panašūs dalykai dėjosi ir šalia esančioje Lenkijoje. Bet ten jau iškeltos kelios bylos, vadinasi, ką nors galima padaryti su tuo kovojant.
- Be abejo. Aš buvau informavęs valdžią apie įtartinus statymus lažybų kontorose. Pasakiau ir konkrečias pavardes.
Bet viskas tyliai ir baigėsi. Niekas nenori triukšmo. Nors visi kalba ir žino, kad tai vyksta. Esu sulaukęs ir konkrečių siūlymų, bet man jie nepriimtini.
Aš galiu priimti premiją už laimėtas varžybas, bet paimti pinigus ir pasakyti komandai „praloškit“ – to dar nebuvo.
- Minėjote, kad teisėjams atsilyginama po rungtynių, dažniausiai per vakarienę. Bet tokiu atveju jau viskas būna įvykę, rezultato nepakeisi.
- Viskas sutariama prieš. Yra visokių būdų. Jei viską darysi varžybų dieną, jau nieko nepakeisi. Reikia tartis prieš savaitę, nors prieš tris dienas.
- Prieš kiek laiko sužinote, kokie arbitrai teisėjaus?
- Anksčiau – prieš savaitę, dabar vėliau. Kaip kam įdomu. Dabar nesiteirauju, pamatau veidą tik teisėjui atvykus.
- Norint galima iš anksto sužinoti apie planuojamus paskyrimus?
- Reikia viską reguliuoti. Kiekvienam darbui reikia pastangų.
- Kaip jūsų atviravimus įvertins Futbolo federacija?
- Manau, niekas nepripažins, kad tai teisybė. Bet aš sakau, kas mane žeidžia, – pernai, šiemet. Aš nešneku to, ko nežinau.
- Tada paminėkite bent porą teisėjų, kuriems neturite priekaištų.
- Šiemet sąžiningiausias buvo Gediminas Mažeika. Apie kitus to negaliu pasakyti.