Viktorija Žemaitytė – lyg lengvosios atletikos princesė. Visus titulus ir pripažinimą LKKA studentė pelnė ne vienerius metus liedama sūrų prakaitą per treniruotes ir kęsdama traumų skausmą.
Per pasaulio universiados varžybas Bankoke jai plyšo kelio raištis. Po truputį trauma gyja, savijauta gerėja.
Viktorija bėgioja, stiprina raumenų grupes įvairiais pratimais, tačiau dar vengia staigių judesių, kad trauma nepasikartotų.
Žiemą ir pavasarį sportininkė nežada dalyvauti varžybose, tačiau vyks į treniruočių stovyklas užsienyje ir išmėgins jėgas bent viename aukšto lygio turnyre.
Olimpiadoje bus naujokė
- Prieš Pekino olimpiadą, kurioje debiutuosite, gali kilti ažiotažas – Lietuva lauks jūsų medalio. Jį pažadate?
- Apie jį kol kas anksti galvoti. Svarstau, kaip greičiau išsigydžius traumą ir visa jėga treniruotis. Žinoma, stengsiuosi padaryti viską, kiek leis mano jėgos.
Olimpinės žaidynės – išskirtinis įvykis. Jos vyksta tik vieną kartą per ketverius metus, todėl kova dėl prizinių vietų bus labai arši.
- Jūs – ambicinga sportininkė, tačiau ar psichologiškai jau pasirengusi pereiti iš jaunimo varžybų į suaugusiųjų?
- Tai – ne problema, man nėra didelio skirtumo, kur startuoti.
Jau teko varžytis su olimpine čempione, garsiąja švede Carolina Kluft, vicečempione Austra Skujyte ir kitomis tituluotomis planetos septynkovininkėmis. Buvo visai įdomu.
Nepamirštamas sezonas
- Kokia buvo jūsų sėkmės formulė pernai, kai skambūs titulai pasipylė kaip iš gausybės rago?
- Tas sezonas – tiesiog pasaka. Net nežinau, kuris medalis ar prizas man yra svarbesnis, visi – brangūs.
Sėkmės formulė paprasta: buvau puikiai pasirengusi visoms varžyboms, nekamavo sunkios traumos.
Esu dėkinga savo treneriui Alvydui Gavėnui, kuris turi kantrybės dirbti su manimi.
Per treniruotes viską dariau šimtu procentų, ką jis liepė, nesiskundžiau, kad man sunku, neįdomu, nereikia, kaip būdavo ankstesniais metais.
Kitiems žmonėms irgi rūpi mano sportinė karjera, jie taip pat daug padeda.
- Nesusirgote žvaigždžių liga?
- Man ji negresia. Tik pagalvoju, kaip už žmonių dėmesį ir prizus reikės atidirbti ir pasiekti dar geresnių rezultatų. Visi laukia tik pergalių, dabar kiekvienas kluptelėjimas varžybose gali atrodyti kaip tragedija.
- Neseniai tapote televizijos laidos „Krepšinio pasaulyje“ veidu. Siekiate dar didesnio populiarumo?
- Tikrai ne (nusijuokė). Man tai – laisvalaikio pramoga, tarkime, naujas iššūkis gyvenime. Tokio darbo nesu dirbusi, todėl noriu save išbandyti ir šiame vaidmenyje. Su laidos autoriumi Vidu Mačiuliu sutarėme, kad būsiu vedėja tol, kol treniruosiuosi Kaune.
- O gal televizija ir žurnalistika nurungs lengvąją atletiką?
- Jokiu būdu. Man sportas – pirmoje vietoje, visa kita – palauks.
Daugiakovė traukia labiausiai
- Kodėl pasirinkote tokią sunkią sporto šaką? Ar ne geriau būtų susitelkti į vieną kurią sporto rungtį, o ne į daugiakovę?
- Kažin... Neturiu tokios rungties, kurioje jausčiausi kaip žuvis vandenyje ir skinčiau vien pergales.
Man geriau sekasi rezultatą lipdyti iš gabalėlių, neskubant. Daugiakovė tuo ir įdomi, kad verčia sportininką būti universalų ir kantrų. Jei vienur paslysti, kitur dar yra laiko ir galimybių atsitiesti.
Daugiakovininke tapau dar būdama Kauno 42-osios vidurinės mokyklos moksleivė. Buvau šokli, greitai bėgau, fiziškai tvirta. Kūno kultūros mokytojas Kazys Šiurkus mane 14-metę rekomendavo treneriui Alvydui Gavėnui, su kuriuo plaukiame vienoje valtyje jau septyneri metai.
- O kas dar traukia, be sporto?
- Mėgstu skaityti žurnalus. Kitas mano hobis – plaukimas. Kai įšoku į vandenį, iš jo negaliu išlipti.