Balandžio 3 dieną 34-ąjį gimtadienį švenčiantis Kauno klubo vedlys atsakė į Rusijos krepšinio aistruolių klausimus.
Lrytas.lt skaitytojams - M.Browno mintys apie įspūdingos karjeros vingius, Arvydą Sabonį, Eurolygos teisėjus ir didžiausius troškimus baigus krepšininko karjerą.
- Kokie jūsų prisiminimai apie Maskvos CSKA komandą, kurioje rungtyniavote du sezonus?
- Tų prisiminimų labai daug. Tai buvo puikūs laikai ir, mano nuomone, karjeros posūkis į Maskvą buvo labai sėkmingas. Dariau viską, ką galėjau, kad jis būtų sėkmingas. Tam skyriau visas jėgas. Atidaviau jėgų daugiau, negu jų turėjau.
Ką dar prisimenu? Puikius klubo krepšininkus ir gražų miestą. Maskva keitėsi tiesiog
akyse. Praeities šešėliai nejučia pranyko ir miestas tapo tarptautinis, patrauklus turistams.
Labai norėjau laimėti Eurolygą būtent su CSKA, tačiau taip neįvyko. Buvo labai liūdna,
bet dėl to krepšinio nemečiau, gyvenimas tęsėsi. Kiekvienas įdėjo pastangų tiek, kiek
galėjo, tačiau mums nepavyko. Tiesiog tuo metu buvo ne mūsų laikas laimėti.
- O Malaga? (Iš Maskvos M.Brownas persikėlė į Malagos „Unicaja“, kuriai atstovavo dvejus
metus - red.).
- Planavau ilgiau užsibūti Ispanijoje. Galvojau ten pažaisti 3-4 metus ir baigti karjerą
ten, Malagoje. Tačiau trauma daug ką pakeitė ir buvau priverstas išeiti. Tai verslas,
neturiu jokių priekaištų ir nemalonių prisiminimų iš to laikotarpio.
Malagos klube buvo puiki atmosfera, mane supo malonūs žmonės, ir mes laimėjome Ispanijos
pirmenybes po 26 metų pertraukos. Tokio dalyko aš neužmiršiu.
Man labai pasisekė, kad Arvydas Sabonis, mano buvęs bendraklubis (M.Brownas ir A.Sabonis
kartu rungtyniavo Portlendo „Trail Blazers“ komandoje - red.) atvedė mane į „Žalgirį“.
Jis stebėjo mano žaidimą. Arvydas yra žmogus, kuris supranta labai daug, sugeba įvertinti
gyvenimiškas situacijas. Jis mato skirtumą tarp žaidėjo, kuriam jau niekuo nepadėsi, ir
žaidėjo, kuriam yra tiesiog nesėkmingas metas. Kai man buvo sunkus laikotarpis,
A.Sabonis tikėjo manimi.
Ir štai, žiūrėkite, mes beveik padarėme tai su „Žalgiriu“ (tikslas patekti į Eurolygos
ketvirtfinalį - red.). Juk viskas buvo mūsų rankose, kai žaidėme namie su „Olympiakos“.
- Dauguma „Žalgirio“ aistruolių tiesiog dievina M.Browną, tačiau kartais jam pažeria ir
kritikos. Dauguma jų įsitikinę, kad M.Brownas rungtynėse su „Olympiakos“ užsižaidė, atliko
daug nereikalingų metimų ir taip palaidojo savo komandą. Kaip jūs vertinate tokias kalbas?
Ir kodėl jūs, rezultatyviausias Eurolygos žaidėjas, nesulaukiate pagarbos iš teisėjų?
- Tai buvo rungtynės, kuriose abi komandos stovėjo ant bedugnės krašto. Pats
jaučiausi priremtas prie sienos. Tokiose rungtynėse visada svarbi fizinė kova, kuri
dažnai peržengia leistinas ribas.
Asmeniškai pažįstu daugelį lygos teisėjų, jie stengiasi būti objektyvūs, tačiau ne
visada jiems tai pavyksta. Tikrai nemanau, kad turiu jaudintis dėl to, kad teisėjai mane
baudžia dažniau nei kitus mano lygio žaidėjus.
- Ar jums patinka rungtyniauti su kitu „Žalgirio“ legionieriumi DeJuanu Collinsu?
- Džiaugiuosi, kad galiu žaisti su juo vienoje komandoje. Esu įsitikinęs, kad jis yra
vienas naudingiausių ir talentingiausių gynėjų Europoje. Ir vienas labiausiai neįvertintų.
Jeigu apie kitus šios pozicijos žaidėjus nuolat kalbama, apie D.Collinsą nesulauksite nė vieno žodžio. O juk niekas Europoje jo negali sustabdyti rungtyniaujant vienas prieš vieną.
- Kurį savo pozicijos žaidėją laikote pajėgiausiu?
- Tai mano šešėlis. Kalbu rimtai. Krepšininkai žaidžia skirtingose situacijose, skirtingose
komandose. Daug ką lemia įvairios priežastys: treneris, žaidimo taktika, komandos draugai. Pavyzdžiui, vieną žaidėją supa labai talentingi partneriai, kitą - mažiau talentingi. Todėl sunku
įvardyti, kuris vaikinas žaidžia geriau ar blogiau.
- Kuris treneris buvos geriausias jūsų karjeroje?
- Mokyklos laikų treneris - iš jo išmokau labai daug. Vėliau - pirmieji metai koledže,
kur buvo skatinama daugiau padirbėti su savimi, mokoma profesionalių žaidėjų etikos.
Net nežinau, labai sunku išrinkti vieną geriausią. Jeigu kalbėsime apie Europą, tai geriausiais treneriais įvardyčiau Dušaną Ivkovičių ir Dušaną Ivanovičių.
D.Ivkovičius mane daug ko išmokė: suprasti žaidimą iš vidaus, jo krepšinio paslapčių
aruodas labai turtingas. Be to, tarp mūsų buvo labai geri, žmogiški santykiai.
D.Ivanovičius - genialus strategas, kurio treniruočių krūvis ir lygis - labai aukštas.
Jis niekada neleidžia tau nuleisti rankų, neleidžia pasiduoti.
- Kas jūsų laukia artimiausius dvejus metus? Ar dar neplanuojate baigti krepšininko
karjeros ir ar negalvojate vėliau imtis trenerio darbo?
- Noriu kuo greičiau ištrūkti į gražią salą, kuo toliau nuo visų. Norėčiau, kad mane suptų 20
simpatiškų merginų. Norėčiau išsidrėbti supamajame krėsle ir gurkšnoti „Pina Colada“ kokteilį. Kaip aš to norėčiau!
Krepšinio kuriam laikui man užteks ir jokių pasiūlymų dirbti treneriu - daugiau streso
man nebereikia. Rūpinsiuosi šeima, savo vaikais. Galbūt žmonai ir nepatiktų mano troškimas būti saloje su 20 merginų.
- Papasakokite trumpai apie savo šeimą.
- Su žmona auginame dukrytę. Šeima retkarčiais atvyksta į Europą. Šiuo metu ji gyvena tai
Amerikoje, tai Lietuvoje.
- Kas geriau - būti geriausiu Europoje, ar vidutinioku NBA?
- Geriausiu Europoje.
- Kas laimės JAV prezidento rinkimus - H.Clinton ar B.Obama?
- (ilgokai pagalvojęs) Be komentarų.