V.Sukristovas, buvęs legendinio „Žalgirio“ gynėjas, šyptelėjo senam draugui ir
bendražygiui bei netrukus po pokalbio su žurnalistais nuskubėjo ant Vilniaus „Žalgirio“
stadiono vejos, kur darė apšilimą kartu su kitais „Žalgirio“ veteranais.
Kas ketverius metus, prieš pat Europos futbolo pirmenybes, V.Sukristovas mintimis grįžta
į geriausius savo karjeros metus. Lygiai prieš 20 metų Vakarų Vokietijoje V.Sukristovas
kartu su tuomete SSRS rinktine iškovojo Senojo žemyno pirmenybių sidabrą.
47 metų V.Sukristovas yra vienintelis mūsų šalies futbolininkas, pelnęs Europos futbolo
čempionato medalį.
Puikia kamuolio valdymo technika garsėjęs vilnietis buvo vos per žingsnį iki dar vienos –
olimpinės svajonės. Tačiau kelią į Seulo olimpines žaidynes užkirto sunki trauma. „Per
treniruotę lūžo koja. Viskas tuo ir pasibaigė“, – iki šiol patinusią ir elastine kojine
apgaubtą kairiąją koją ištiesė futbolininkas.
Legendinio gynėjo kojos išvagotos randų, kurie tarsi simbolizuoja ne tik skausmų ir
traumų, bet ir įspūdingų pergalių bei trofėjų paženklintą karjerą.
– Kokie jausmai užplūsta prisiminus 1988 metų Europos futbolo čempionato finalą?
– Patys geriausi. Spaudos dėmesys buvo didžiulis, rinktinė – labai draugiška. Tai buvo didžiulė šventė.
– Ar prisimenate dieną, kaip sužinojote, kad esate įtrauktas į SSRS rinktinę ir
dalyvausite Europos pirmenybėse?
– Dabar viską tiksliai prisiminti sunku. 1988-ųjų sausio mėnesį buvau pirmą kartą
pakviestas į Sovietų sąjungos rinktinę. Pirmosios rungtynės - Italijoje, vėliau, jau
pavasarį, sužaidėme dar keletą draugiškų susitikimų ir nuo to viskas prasidėjo.
Prieš pat čempionatą keletą savaičių treniravomės Novogorske, kur galutinai paaiškėjo,
kas važiuoja, o kas lieka. Iki šiol man sunku atsakyti, kodėl būtent mane pasikvietė
reiklumu garsėjęs treneris V.Lobanovskis. Aš maniau, kad yra daug geresnių už mane, bet
pasirodo, tai buvo tik mano nuomonė. Treneris mąstė kitaip (juokiasi).
– Finale pralaimėjote Olandijai, nors būtent šios šalies rinktinę įveikėte pogrupio
rungtynėse. Kas sutrukdė pasiekti čempionato viršūnę?
– Pogrupio rungtynės, kurias laimėjome 1:0, buvo labai sunkios. Vidurio liniją kirtome
gal tik du kartus. V.Lobanovskis turėjo tokią taktiką – iš pradžių duodavo didžiulį krūvį,
o vėliau būdavo jau lengviau, krūviai mažėdavo. Todėl artėjant lemiamoms pirmenybių kovoms
mūsų žaidimas gerėjo.
Finalas buvo reto grožio, bet mums nepasisekė (SSRS pralaimėjo Olandijai 0:2 – red.) –
nerealizavome 11 metrų baudinio, o M. van Basteno įvartis iš aštraus kampo buvo
fantastiškas. Dar 1000 kartų bandytum jį pakartoti, tačiau tikrai nepavyktų.
– Kuo buvo stipri tuometė SSRS rinktinė?
– Šiuo metu italai nesigėdija pasakyti, kad taktiką paėmė iš V.Lobanovskio – svarbiausia
žaidime yra varžovų spaudimas. Pamenu, V.Lobanovskis po pusfinalio rungtynių su
Italija, kurias mes laimėjome 2:0, juokais tarė R.Mancini: „Tu nematei, kur yra
kamuolys.“ SSRS kiekvienose rungtynėse varžovą nuolat spausdavo – tai būdavo sunkių
treniruočių rezultatas.
– Jums per čempionatą taip ir neteko pasirodyti ant vejos.
– Neteko... Jau visi rinktinės žaidėjai prieš finalą mane tikino, kad lemiamoje
dvikovoje tikrai mane išleis. Daug žaidėjų buvo prisirinkę geltonų
kortelių, todėl vyrai finalo išvakarėse man nuolat kartojo: „Viskas, dabar jau ruoškis.
Rytoj žaisi.“
Po finalo su vyrais susėdome ir kai kurie iš jų nusprendė, kad galbūt treneris padarė
klaidą, jog į gynėjo poziciją pastatė Sergejų Aleinikovą, kuris iš tikrųjų buvo
vedantysis saugas.
Dėl to neskaudu, bet noras žaisti buvo didžiulis. Ką padarysi, treneris viską matė
kitaip.
– Pastaruosius du dešimtmečius Rusijos rinktinė išgyveno krizę ir jokių
skambesnių pergalių tarptautiniuose turnyruose neiškovojo. Ar stebina Rusijos futbolo
renesansas?
– Rusijos futbolas dabar – pakilime. Bet, mano manymu, jie dar per anksti pateko į
Europos futbolo pirmenybes. Pasisekė jiems. Nemanau, kad šiose pirmenybėse
rusai įveiks grupės etapą.
– Užtat Lietuvos futbole – jokių atgimimo ženklų. Ar mūsų rinktinė kada nors žais
Europos čempionate?
– Labai norėčiau, kad Lietuvos futbole situacija būtų geresnė. Bet kol kas dar daug ko
trūksta. Draugiškose rungtynėse Lietuvos jaunimo rinktinei trūko pagrindinių žaidėjų, nacionalinei vyrų komandai – sėkmės. Be to, pagrindinei mūsų šalies rinktinei labiausiai trūksta gero puolėjo, kuris galėtų mušti įvarčius. Čia – didelis minusas.
Bet ir lietuviai kada nors pateks į Europos čempionatą. Tikėkimės, kad greitai, – gyvenime viskas įmanoma.
– Kuo pasikeitė futbolas per 20 metų?
– Didžiausias skirtumas – greitis. Šiuolaikinės komandos žaidžia labai greitą futbolą.
Gal kiek pasikeitė ir taktika – anksčiau gynėjai linijoje žaisdavo tik anglai, dabar tą
daro visos komandos.
– Ar nenustebino Anglijos rinktinės fiasko atrankoje į Europos čempionatą?
– Dar ir kaip nustebino. Jie – futbolo kūrėjai, o į Europos čempionatą nepateko. Jiems tai
didžiulė tragedija. Nors anglų klubai diktuoja madas Europoje, galingiausiuose šalies
klubuose – „Manchester United“ ir Londono „Chelsea“ – vos vienas kitas anglas, o visi kiti – užsieniečiai. Manau, tai atsiliepia ir Anglijos rinktinei.
– Kurios šalies rinktinę palaikysite Europos čempionate Austrijoje ir Šveicarijoje?
– Savo favorito neturiu, bet visiems sakau, kad didžiausias galimybes laimėti pirmenybes
turi Italija, Prancūzija ir Ispanija. Kita vertus, gyvenime aš dar niekada nesu atspėjęs, kas laimės (juokiasi).