„Nesijaudink, nepargrius – ji per daug atsargi. Nuo laiptų visada lipa atsisėdusi. Net nežinau, iš kur toks atsargumas“, – akies krašteliu stebėdamas dar pusantrų metų nesulaukusią dukterį, sakė R.Javtokas.
28 metų vidurio puolėjas, kaip ir dauguma rinktinės krepšininkų, į treniruočių stovyklą Palangoje atvyko su šeima – dukterimi ir žmona Vilma.
Tačiau joms krepšininkas turi laiko tik tarp vis intensyvėjančių treniruočių. Tiesa, dėl kelių skausmų 208 cm ūgio R.Javtokas pusantros dienos nesitreniravo, todėl vėl galėjo ilgiau pabendrauti su šeima.
- Robertai, kokios bėdos ištiko kelius?
- Dėl kelių visada turiu problemų – nuo didesnio krūvio pradeda juos skaudėti. Gydytojas suleido vaistų ir pusantros dienos nesitreniravau.
Pastarasis sezonas man buvo sudėtingas – daug treniravomės, daug žaidžiau, todėl pavargau. Prieš atvykdamas į rinktinę mėnesį ilsėjausi, todėl vos tik pradėjau vėl sportuoti, kelius ėmė skaudėti. Po kurio laiko, kai kojos įgis gerą fizinę būklę, jų taip nebeskaudės.
- Jau žaidėte pirmąsias kontrolines rungtynes.
Ar ryškėja rinktinės žaidimo braižas?
- Manau, kad dar per anksti apie tai kalbėti, nes pirmosios rungtynės buvo po trijų treniruočių salėje. Todėl nei kamuolį gaudėme, nei bėgome. Apskritai nebuvo jokio žaidimo. Nemanau, kad iš to galima ką nors nuspręsti.
Tos rungtynės tik leido suprasti, kad dar labai toli esame iki geros sportinės formos.
Bet apskritai vieni kitus gerai pažįstame, nes drauge rinktinėje žaidžiame ne pirmus metus. Todėl pakaks savaitės, daugiausia – dviejų, kad susižaistume ir žaistume gerai.
- Su Šarūnu Jasikevičiumi esate ne kartą žaidęs ir anksčiau.
Kaip jaučiatės dviese prieš du rungtyniaudamas su kitu įžaidėju – Mariumi Prekevičiumi?
- Su Mariumi žaidžiu pirmą kartą ir dar gerai nežinau, ką jis gali. Bet dar kelios treniruotės ir bus matyti, kokius perdavimus Marius duoda.
M.Prekevičius turi pajusti, kokios mano stipriosios pusės, aš – kada jis gali atlikti perdavimą.
Šarą jau esu perpratęs ir nutuokiu, kada ir iš kur jis duos perdavimą.
Įžaidėju kartais pabūna ir Tomas Delininkaitis.
Kai žaidžiame dviese prieš du, jis negaili perdavimo, nors pats irgi nebijo atakuoti.
- Kai paaiškėjo, kad į rinktinę tikrai neatvyks Žydrūnas Ilgauskas, pretenduojate užimti pagrindinio vidurio puolėjo vietą, nes Darjušas Lavrinovičius tik sveiksta po traumos, o Marijonas Petravičius būtų rinktinės debiutantas.
Ar pasvajodavote apie tai, kaip su Ž.Ilgausku per treniruotes žaidžiate vienas prieš vieną?
- Ne tiek apie tai, kaip žaidžiame vienas prieš vieną, bet apskritai apie tai, kad abu esame vienoje komandoje.
Kuo stipresnėje komandoje žaidi, tuo geriau.
Visi sako, kad dabar gausiu daugiau laiko aikštėje. Bet niekada taip neskaičiuoju, kad jeigu kas nors neatvyks, neva gausiu daugiau žaisti. Geriau išsikovoti tą laiką. Jei neišsikovoji, vadinasi, esi nevertas.
Labai norėjau, kad Žydrūnas atvažiuotų, norėjau pamatyti jį žaidžiantį. Sako, jis – ne tik geras krepšininkas, bet ir nuostabus žmogus.
Sykį esu su juo kalbėjęsis. Tada dar mokiausi JAV Šv.Vincento vidurinėje mokykloje ir kartais eidavome į NBA rungtynes. Po vieno mačo Klivlande pakalbėjome su Žydrūnu. Tada jis dar vaikščiojo su ramentais.