Kontrolinėse rungtynėse tarp Lietuvos ir JAV rinktinių Makao amerikiečiai pirmavo 6:0, kai R.Javtokas pranėrė pro NBA žvaigždes baudos aikštelėje ir viena ranka įkrovė kamuolį į krepšį.
„Jaučiu didesnį pasitikėjimą manimi nei pernai ir tarp trenerių, ir žaidėjų“, – neslėpė 211 cm ūgio krepšininkas.
2007-ųjų Europos čempionate Ispanijoje R.Javtokas vidutiniškai rungtyniaudavo tik 11,6 min. ir rinko 3,4 taško.
2006-ųjų pasaulio pirmenybėse Japonijoje šio aukštaūgio vaidmuo taip pat buvo tik pagalbinis (14,7 min., 5,4 tšk.).
„Blogai jaučiausi. Norėjau lošti. Per kiekvienas rungtynes aš nervindavausi, jei negaudavau minučių aikštėje“, – vakar „Lietuvos rytui“ sakė R.Javtokas.
Po pastarojo ikiolimpinio turnyro tapo aišku, kad šįmet rinktinėje treneris Ramūnas Butautas R.Javtokui numatė svarbią vietą komandoje. Visose kontrolinėse rungtynėse „centras“ žaidė starto penkete.
„Šis sezonas Maskvos „Dinamo“ klube Robertui buvo labai geras, kitaip negu pernai, kai Atėnų „Panathinaikos“ jis sėdėdavo ant suolo.
Psichologiškai R.Javtokas jaučiasi tvirčiau ir demonstruoja žaidimą, kuris mus tenkina“, – sakė R.Butautas.
Kojoje – metalas
R.Javtokas negali ilgai sėdėti sulenkęs kojų, nes kūną ima varstyti skausmas. Jo dešinė koja yra sutvirtinta metalo strypu ir varžtu – jau šešerius metus krepšininkas gyvena lyg naujai gimęs po motociklo avarijos, per kurią buvo sutrupintas kaulas.
„Kiti žmonės po tokių avarijų sėdi invalido vežimėlyje, o Robertas puikiai rungtyniauja Lietuvos rinktinėje.
Pagalvokite, kaip jis žaistų, jeigu avarija nebūtų įvykusi?“ – kalbėjo mūsų šalies rinktinės masažuotojas Juozas Petkevičius, vakar stebėdamas besitreniruojantį R.Javtoką „Cotai“ arenoje Makao.
Kai talentingas vidurio puolėjas 2002 metų pavasarį pateko į reanimaciją prieš pat LKL finalo seriją, mažai kas tikėjo, kad po nelaimės krepšininkas galės žaisti krepšinį.
Bet po metų jis grįžo į „Lietuvos ryto“ komandą, o 2004-aisiais sugebėjo patekti į Atėnų olimpinę rinktinę.
„Pirmąsias dvejas rungtynes po traumos galvojau, ar aš dar mokėsiu žaisti? Jaučiau spaudimą, visi kažko laukė. O paskui įsivažiavau, – prisiminė R.Javtokas. – Atėnų olimpiadoje man tikrai neblogai sekėsi. Turėjome gerą komandą“.
Po Atėnų kvietė į NBA
Pralaimėję pusfinalyje Italijai lietuviai dėl bronzos kovėsi su JAV rinktine. R.Javtokui norėjosi pasirodyti prieš amerikiečių trenerį Greggą Popovichių iš „San Antonio Spurs“, nes būtent šis klubas dar prieš avariją pasirinko lietuvį NBA naujokų biržoje.
„Atsimenu iki šiol, kaip Timui Duncanui du stogus uždėjau, – šypsojosi R.Javtokas. – Po to G.Popovichius manęs klausė, ar galėčiau dabar važiuoti į San Antonijų. Bet mano kontraktas su Vilniaus „Lietuvos rytu“ galiojo dar metus“.
Atėnų žaidynėse R.Javtokas nurungė kitą rinktinės „centrą“ Eurelijų Žukauską ir buvo svarbi komandos jėga po krepšiu. Tačiau Lietuvos rinktinė 2004-aisiais liko šalia apdovanojimų pakylos.
Juokavo, kad nešė nelaimę
Iš 2000 metų Sidnėjaus olimpiados sudėties tuo metu dvidešimtmetį puolėją treneris Jonas Kazlauskas išbraukė prieš pat išvykimą į Australiją – iš ten lietuviai grįžo su bronza.
Kitą vasarą R.Javtokas jau pateko į nacionalinę komandą, bet iš Europos čempionato Turkijoje grįžusius krepšininkus pasitiko šūksniai „Gėda“, nes Lietuva nepateko net į ketvirtfinalį.
„Paskui į Europos čempionatą Švedijoje nevažiavau po avarijos, o komanda laimėjo auksą. 2005-aisiais likome penkti, Japonijoje irgi nieko nelaimėjome. Užkeikimais netikiu, bet Ramūnas Šiškauskas ir kiti juokaudavo, kad nelaimę nešu, – šyptelėjo R.Javtokas. – Tik pernai pagaliau laimėjome kažkokį medalį“.
Rinktinė iškovojo bronzą, bet R.Javtokas lemiamose rungtynėse dėl trečiosios vietos su Graikija nežaidė nė minutės.
„Buvo pikta, bet ką daryti? – prisiminė krepšininkas. – Aš pasiteisinimų neieškau. Gal kitas geriau atrodė, todėl ir žaidė. Jei manęs treneriai neleido, vadinasi, tam buvo priežasčių“.
Užduotis – sutraukti varžovus
Ispanijoje po krepšiu daugiausia žaidė broliai Lavrinovičiai ir Darius Songaila. Pastarasis Pekino olimpiadą turės praleisti dėl nugaros traumos, po operacijos dar ne visai atsigavo Darjušas Lavrinovičius.
Todėl R.Javtokui teks daug užduočių, o laiką jis dalysis su komandos debiutantu Marijonu Petravičiumi, dabar žaidžiantis „Lietuvos ryte“.
Kai rungtynėse su Amerikos rinktine R.Javtokas staigiai susirinko keturias pražangas, 208 cm ūgio „Lietuvos ryto“ vidurio puolėjas ramiai perėmė darbą po krepšiu.
Abu Lietuvos rinktinės „centrai“ pasižymi ir Lietuvos varžovus žudančiose atakose „dviese prieš du“.
„Pas mus viskas yra sudėliota taip, kad su Šarūnu Jasikevičiumi darytume „dviese prieš du“. Aš kertu po krepšiu ir sutraukiu varžovus.
Tada arba gaunu kamuolį, arba meta kas nors, likęs laisvas ant tritaškio linijos, – aiškino R.Javtokas. – Net jei perdavimo negaunu, jaučiuosi atlikęs savo darbą, jei atsidengia kas nors kitas“.
Treniruotėse baudas pataiko
Pagrindinė šio vidurio puolėjo silpnoji vieta – netaiklūs baudų metimai.
Vos R.Javtokas gauna kamuolį po krepšiu, varžovai stengiasi kirsti jam per rankas ir nusiųsti aukštaūgį išbandyti prie baudos linijos.
„Seniau, kai žaidžiau „Panathinaikos“, bijodavau, nes įleisdavo mane į aikštę dviem minutėms, ir iš karto kas nors kirsdavo per rankas. Bet dabar baimė praėjo.
Šį sezoną Rusijoje visi daužydavo, bet buvo labai gerų rungtynių, kai baudos krisdavo“, – sakė R.Javtokas, turnyre Makao iš 5 baudos metimų pataikęs 3.
Vakar per treniruotę krepšininkas lavino ranką ir be problemų iš eilės pataikė daugiau nei dešimt metimų nuo baudos linijos.
„Aišku, tai ne metimo technikos, o psichologinė problema“, – neslėpė R.Javtokas.
Šiandien į Pekiną jis skris psichologiškai daug tvirtesnis nei bet kada anksčiau.
Tiesa, R.Javtokas nepamiršo, kad pernai prieš Europos čempionatą kontrolinėse rungtynėse jis taip pat patekdavo į starto penketą, o paskui tapo rinktinės atsarginiu.
Tačiau šiemet, po sėkmingo sezono Maskvoje, pasitikėjimo savimi krepšininkas turi daugiau.
„Dinamo“ žaisdavau po 30 minučių. Taip įpratau rungtyniauti daug laiko, kad dabar sužaidžiu 20 minučių ir atrodo – kaip mažai, nors tai yra daug, – sakė Lietuvos rinktinės senbuvis – Kai važiavome į Atėnus, atrodė svarbiausia, kaip seksis kitiems, o aš buvau tik priedas.
Dabar jaučiu didelę atsakomybę. Bet man tai patinka“.