Atsakymas į pirmą klausimą – 1932-ieji, kai sprinteris Liu Changchunas iš namų šiaurės rytų Kinijoje, tuomet okupuotoje Japonijos, atvyko į Los Andželą (JAV). Jis medalio nelaimėjo, tačiau iki šiol prisimenamas kaip didvyris.
Olimpinę komandą didžioji Kinija pasiuntė 1936, 1948 ir 1952 metais, tačiau po to pasitraukė iš žaidynių ir nesirodė jose iki pat 1980-ųjų olimpiados. Po ketverių metų, kai vasaros žaidynės vėl grįžo į Los Andželą, šaulys Xu Haifengas Kinijai parvežė pirmąjį aukso medalį.
O šiemet Kinija atsakė ir į paskutinį klausimą. Didžiausias pasaulio sporto reginys griaudės Pekine, tad organizatoriai nenori nieko palikti atsitiktinumui. Netgi pririnko tiek laimingųjų aštuonetų, kiek tik sveikas protas leido. Atidarymo ceremonija prasidės 2008-ųjų aštuntojo mėnesio aštuntą dieną aštuonios minutės po aštuntos valandos vakaro (Kinijos laiku).
Užžiebusi olimpinę liepsną Kinija melsis, kad 17 dienų sostinėje vyrautų tik sporto ir tarptautinės draugystės dvasia. Žaidynes ji laiko ne tik šalies globalaus ekonominio dominavimo simboliu, bet ir pasaulio susižavėjimo ir pagarbos ženklu. Kinų akyse olimpinė ugnis gali atrodyti kaip vienintelis sunkių metų šviesulys – sausį ir vasarį gausus sniegas šalyje sukėlė tikrą chaosą, gegužę žemės drebėjimas Sičuano provincijoje nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių, o prieš savaitę Kinijos dangų apniaukė visiškas saulės užtemimas.
Pekinas išties šėls sporto šventėje. Į Kiniją atvyksta 10,7 tūkst. sportininkų iš daugiau nei 200 šalių varžytis 28 sporto šakose. Rugsėjį atvyks dar 4 tūkst. atletų į parolimpines žaidynes. Žinoma, bus akimirkų, kai žiūrovams iš susijaudinimo šiaušis plaukai. Jei pasiseks, viena tokių akimirkų gali ateiti pirmąjį žaidynių savaitgalį, kai tviskančioje naujoje 18 tūkst. vietų arenoje Kinijos krepšininkai susirems su galingaisiais amerikiečiais.
Sėkmė priklauso nuo kairiosios Yao Mingo pėdos. Jis yra tikra sporto žvaigždė tiek Kinijoje, tiek JAV, kur žaidžia Hiustono „Rockets“ klube. 2,29 metro ūgio kinas yra aukščiausias NBA krepšininkas – ir vienas geriausių. Bet vasarį jis pasitempė pėdą ir vėl ėmė žaisti tik liepos viduryje.
Kinija nori būti ne tik ekonomikos ir pasaulio politikos galybė – taip pat ir sporto. Jei paklaustum Kinijos pareigūnų, ar jiems svarbu laimėti daugiausia aukso medalių, jie mandagiai atsakytų: pergalė dar ne viskas. Tačiau pergalė kinams svarbi – kaip ir amerikiečiams, rusams ar vokiečiams.
Per ketverius pasiruošimo olimpiadai metus Kinija ypač daug dėmesio skyrė sporto šakoms, kuriose galima laimėti daugiausia medalių – plaukimui ir lengvajai atletikai. Nenustebsime, jei šiais metais Kinijos kaklą papuoš daugiausia medalių.
O ar olimpiada taps ir draugystės švente, jau kitas klausimas. Nemažai vakariečių mano, kad Kinijai išvis nevertėjo leisti rengti žaidynių. Kritikai priekaištauja, kad šalis dėjo per mažai pastangų, kad jos draugai Mianmare, Sudane ir panašiose vietose elgtųsi pavyzdingai. Pasak jų, Kinija taip pat žiauriai elgiasi su savo disidentais ir mažumomis – ypač Tibete, kur neramumai prasiveržė prieš pat olimpiniam deglui pradedant kelionę iš Graikijos į Pekiną. Budriai saugomą deglo kelionę lydėjo protestai, gerokai supykdę kinus.
Pekino žaidynių neboikotuos sportininkai, kaip atsitiko 1956, 1976, 1980 ir 1984 metais. Tačiau kai kurie pasaulio lyderiai, tarp jų ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, neatvyks į atidarymo ceremoniją ir nei Kinija, nei Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) nieko negali padaryti, kad užgniaužtų iš užsienio sklindančią kritiką. Net ir kai kurie atletai žaidynes laiko puikia proga pareikšti politinį protestą – nors tai ir prieštarauja olimpiados taisyklėms. Tačiau tai ne pirmas kartas.
Olimpiada yra šventė ir dar vienai sričiai – tarptautiniam verslui. Ištikimieji olimpinės dvasios gynėjai gali nesutikti. Juk prizai nėra piniginiai – atletai rungsis tik dėl auksinės, sidabrinės arba bronzinės garbės. Dauguma jų laimingi vien galėdami dalyvauti. TOK atkakliai tvirtina, kad nėra verslo siekianti organizacija. Maža to, olimpiniuose stadionuose draudžiama kabinti reklamą, kuri puošia visas kitas sporto arenas.
Tačiau verslo kvapas neabejotinai pranoks net Pekino smogą. Olimpiečiai jau seniai nebėra sportininkai mėgėjai. Laimėk medalį – ir tave apipils piniginėmis dovanomis. Sporto federacijos noriau parūpins įrangos, o ir finansiniai rėmėjai mėgsta apdovanoti nugalėtojus.
Verslininkai žaidynes laiko auksine rinkodaros proga. Sportinės aprangos gamintojai negali ir svajoti apie geresnę reklamą. Kiekvienas ką nors pardavinėjantis verslininkas per Pekino olimpiadą stengsis atkreipti 1,3 mlrd. žmonių su sparčiai augančiomis pajamomis dėmesį. O ką jau kalbėti apie milijardus žiūrovų visame pasaulyje.
Olimpiada turi 12 pagrindinių rėmėjų – nuo „Kodak“, kuris rėmė pirmąsias naujųjų laikų žaidynes 1896-aisiais, ir „Coca-Cola“ iki kinų kompiuterių gamintojo „Lenovo“. Per ketverius metus jie sumokėjo beveik du milijardus litų pinigais, prekėmis ir paslaugomis. Iš viso žaidynes remia daugiau nei 60 Kinijos ir užsienio bendrovių.
„Nė viena tarptautinė bendrovė, norinti įsitvirtinti Kinijoje, arba vietos bendrovė, ketinanti plėstis čia ar bet kur kitur, nepraleis progos pasireklamuoti“, - užtikrina reklamos ir rinkodaros milžino WPP generalinis direktorius seras Martinas Sorrellas.
Šią komercijos šventę įkūnija sporto ir žiniasklaidos simbiozė. Iš esmės turima galvoje televizija, bet vis daugiau žmonių sporto varžybas seka komiuterio, delninuko ar mobiliojo telefono ekranuose.
Sportas jau seniai virto tarptautinio verslo šaka – netgi gerokai anksčiau nei sugalvojome terminą „globalizacija“. Tarptautiniu sportas tapo dar XIX amžiuje, o verslininkai jį išnaudoti pradėjo dar anksčiau. Vienintelė naujovė – komercijos mastai ir jų plitimas į naujas rinkas.
Naują sporto istorijos etapą liudija ir tai, kad kapitalas pelno vaikosi nebepaisydamas valstybių sienų. Pavyzdžiui, 9 iš 20 aukščiausiosios Anglijos futbolo lygos klubų praėjusį sezoną priklausė užsieniečiams (galų gale liko tik aštuoni – net ir didžiausi amerikiečių pinigai neišgelbėjo Derbio „County“ nuo smukimo į žemesnę lygą). Vieną ar du gal ir nusipirko turtuoliai savo malonumui, tačiau visus kitus – dėl transliacijos teisių, bilietų pardavimo ir reklamos.
Kitas ženklas – tarptautinė sporto darbo rinkų integracija. Tarkim, Brazilijos futbolininkai pasklidę visose lygose nuo Farerų salų iki Vietnamo. Sėkmingi sportininkai ir sportininkės dabar uždirba tokias sumas, apie kurias praėjusių kartų žvaigždės net nesvajojo. Transliuotojų ir reklamos užsakovų mokami pinigai taip išpučia jų algas, kad akys iššoka ant kaktos – ypač kai talentą lydi patrauklus įvaizdis. Tigeris Woodsas savo konkurentus lenkia tiek golfo lauke, tiek banko sąskaitomis.
Globalėja ir sporto produktų rinkos – Vakarų verslininkai taikosi į naujuosius besivystančių šalių turčius. O ir pačios besivystančios šalys kuria galingas sporto pramones. Pavyzdžiui, Indija krikete. Ambicingos Azijos ir Persų įlankos šalys nori turėti nuosavus teniso turnyrus ir “Grand Prix”.
Sena sporto ir žiniasklaidos santuoka trunka taip ilgai, nes yra abiems naudinga. Abi pusės iš to gauna žiūrovų. Sporto pramonė remiasi prielaida, kad žmonės pasirengę mokėti už galimybę pamatyti kitus žmones žaidžiant, o televizijos plečia savo auditorijas, įtraukdamos milijonus sporto aistruolių. Transliuotojams daugiau žiūrovų reiškia daugiau abonentų ir reklamos užsakovų. Sportas lieka bene vieninteliu dalyku, priverčiančiu milijonus žmonių tuo pačiu metu įsijungti televizorių.