Olimpinio aukso laureatai turi būti natūralūs atletai, nesugadinti technologijų. Po kelių skandalų mėgėjų mitą pražudė jo paties absurdiškumas. O natūralumo mitas Pekine vis dar gyvuoja, nors taip pat ima atrodyti šiek tiek pritemtas – ir galbūt žalingas – tad kai kurie mokslininkai ir etikos specialistai norėtų ir jo atsisakyti.
Kas būtų, jei atletams leistume daryti viską, kas jiems patinka, kad pasiektų pergalių?
Prieš atmesdami tokį „absurdą“, pasvarstykime, ką turime šiandien. Sakoma, kad sistemos paskirtis – garantuoti sąžiningas ir lygiateises rungtynes, apsaugoti atletų sveikatą ir rodyti gerą pavyzdį augančioms kartoms. Tačiau ši sistema nefunkcionuoja nė vienoje iš šių sričių.
Žurnalo „Nature“ vedamajame skundžiamasi, kad „kovotojai su dopingu sukūrė sportinę kultūrą, persmelktą įtarumo, paslapčių ir melo“, nes naudoja nepatikimus testavimo metodus – tokius kaip ydingas sintetinio testosterono testas, kuris dviratininkui Floydui Landisui kainavo pergalę 2006-ųjų „Tour de France“. Net jei sporto administratoriams ir pavyktų patobulinti savo testus, jie niekaip nespėtų paskui galvotrūkčiais žengiančią biologiją. Atletų dėmesį jau patraukė naujieji preparatai „Aicar“ arba „GW1516“, kurie sukėlė tikrą sensaciją, kai Salko instituto mokslininkams pavyko aptingusias peles akimirksniu paversti raumeningomis bėgtakio čempionėmis.
„Negalima atmesti galimybės, kad šiuos preparatus naudos jau šių metų olimpiečiai“, - sakė Salko instituto komandos vadovas Ronaldas Evansas, kurį užplūdo tikra atletų, susidomėjusių naujais preparatais, klausimų lavina. Jis pasiūlė būdą, kaip nustatyti jų vartojimą, tačiau ar kovotojai su dopingu sugebės patikimai atpažinti sukčiaujančius olimpiečius, lieka neaišku.
Dar didesnių keblumų kyla, kai atletai nebesitenkina vaistiniais preparatais arba hormonais ir pereina prie „genų dopingo“ – į savo DNR įterpia genus, kurie padidina jėgą ir ištvermę, bet kraujyje nepalieka cheminių pėdsakų.
Kol kas nėra įrodymų, kad toks būdas padeda pasiekti gerensių rezultatų, tačiau juk pažangos nesustabdysi. Neseniai „Science News“ pranešė, kad vienas lengvosios atletikos treneris iš Vokietijos buvo pagautas ieškantis eksperimentinio „Repoxygen“ viruso, naudojamo įterpti genus į DNR.
Taigi atletai ir šiandien varžosi visiškai nelygiomis sąlygomis. Sistema kartais nubaudžia nekaltus sportininkus ir apdovanoja tuos, kuriems užtenka proto ir ryšių, kad nebūtų pagauti. Kuo atkakliau kovojama su žinomomis dopingo formomis, tuo išradingiau sportininkai eksperimentuoja ir patarimo kreipiasi į juodosios rinkos diletantus, o ne gydytojus.
“Jei atletams nereikėtų sukčiauti, kad laimėtų, naudingiau būtų tiek jiems, tiek visuomenei”, sako Ženevos universiteto sporto medicinos instituto direktorius Bengtas Kayseris. 2005 metais jis ir du bioetikos specialistai žurnale „The Lancet“ išspausdino straipsnį, kuriame įrodinėjo, jog dopingo legalizavimas „skatintų protingesnį ir geriau informuotą preparatų vartojimą mėgėjų sporte ir sumažintų dėl dopingo kylančių sveikatos problemų“.
Praėjusį mėnesį daugiau nei 30 mokslininkų medicinos žurnale „British Medical Journal“ pasirašė deklaraciją, remiančią B.Kayserio argumentą ir dabartinę sistemą vadinančią nesėkminga ir būtina reformuoti. Taip pat kritikuojama medikų bendruomenė, kuri pamynė savo garbę skleisdama „profilaktinį melą“, kuris gerokai išpūtė tariamus tokių preparatų kaip anaboliniai steroidai pavojus – remiantis tik „menkais įrodymais, iškraipytais nevykusių moralinių paskatų apsaugoti sportą“.
Niekas neneigia, kad yra šiokio tokio pavojaus vartoti anabolinius steroidus, ir visuotinai sutariama, kad nepilnamečiams jų – ir kitų ištvermę skatinančių preparatų – vartoti nedera. Tačiau visuotinę steroidų baimę kursto vos keli išpūsti atvejai – tokie kaip futbolininko Lyle‘o Alzado smegenų vėžys, kurį žurnalistai susiejo su steroidų vartojimu.
„Būtų daugiau pagrindo manyti, kad jo vėžį sukėlė alaus gėrimas, - sako Viskonsino universiteto pediatrijos ir bioetikos profesorius Normanas Fostas. – Tvirtinimai, kad anaboliniai steroidai daro mirtiną ir nepataisomą žalą sveikatai, yra visiškai nepagrįsti. Jį vartojantys sportiniinkai rizikuoja susižeisti arba mirti nė kiek ne labiau nei paprasčiausiai žaisdami futbolą arba beisbolą“.
Žinoma, gali būti, kad genų dopingas arba kiti preparatai gali būti daug žalingesni. Tačiau ar tai pakankama priežastis juos uždrausti? Visuomenė visais laikais leido tyrinėtojams ir nuotykių ieškotojams rizikuoti šlovės vardan. Šį mėnesį į Himalajus lipę alpinistai žinojo, kad vienam iš keturių drąsuolių šie kalnai atneša mirtį, tačiau vis vien kopė.
Jei elitiniai suaugę atletai galėtų šlovės vardan visomis priemonėmis gerinti savo rezultatus, galbūt jie ir paprastiems mirtingiesiems pasiūlytų būdą, kaip sutvirtinti savo kūnus. Jei 50-metis sprinteris rastų būdą bėgti taip, kaip bėgo būdamas 25-erių, galbūt tai pensininkams padėtų rasti amžinos sveikatos formulę.
Įdomu būtų pamėginti sukurti naują sporto šaką, kuriame (bent 25 metų sulaukę) sportininkai galėtų visais būdais siekti pergalės. Kaip tai vadintųsi – ultrasportas? Mutantų žaidynės? Galbūt sporto aistruoliai neigiamai žiūrėtų į tokius „nenatūralius“ atletus – o galbūt ir ne. Tarp aistruolių juk netrūksta žmonių lazeriu pakoreguotomis akimis, chemiškai išbalintais dantimis arba chirurgų pagražintomis anatomijomis. Net neminėsime jų venomis tekančių medikamentų upių.
Žinome tik viena – kūną galima gerinti. Ne paslaptis, kad olimpiečių kūnai – patys geriausi pasaulyje. Galbūt jie ir gali save vadinti natūraliais – kaip kad anksčiau save laikė mėgėjais – tačiau anksčiau arba vėliau toks tvirtinimas ims skambėti labai nenatūraliai.