Nemirštu, bet sukniubęs kurį laiką jaučiuosi esąs kitoje realybėje, pilnoje dar nematytų spalvų ir garsų.
Maratonas sportininkui yra darbas. Mėgėjui – gyvenimo būdas. Visada maniau, kad maratonas yra tikras vyriškumo ir žmogiškųjų išteklių išbandymas, žygdarbis, kurį per savo gyvenimą turi padaryti kiekvienas vyras.
Ilgai dvejojau, atidėliojau, kol ryžausi bėgti savo pirmąjį maratoną Krokuvoje. Svilinant sunkiai pakenčiamam karščiui, kentėjau, merdėjau, tampiau sustingusius raumenis, bet sukaupęs paskutines jėgas finišavau. Toliau nebuvo kito kelio ir pasirinkimo. Tik bėgti kitą maratoną, tada – dar kitą.
O tada prasideda skaičių magija, siekis būti greitesniam ir ištvermingesniam, stabiliai ir kantriai treniruotis, planuoti naujus startus ir, nuaidėjus maratono šūviui, pasinerti į jaudinančią nežinomybę.
Iš vakaro prisitvirtinu čipą, prisisegu naują numerį, pasikraunu gera porcija makaronų, ir, kaip visada, niekaip neužmiegu.
***
Pirmi dešimt kilometrų – tikra euforija. Bandos instinktas verčia neatsilikti, matuoti ilgesnius žingsnius ir tankiau kvėpuoti. Kas kilometrą patikrinu laiką – sparta per greita, bet tai dažniausiai nė motais, juk jėgų – nors vežimu vežk, ir nesvarbu, kad žinau, jog tikrasis maratonas prasideda tik po 30-ojo kilometro, ir visas tas skubėjimas atsisuka prieš mane patį.
21-asis kilometras man jau tapo užkeikta riba, kai kojas sukausto skausmas ir jos pačios, lyg blokuojamos atsisako toliau dirbti. Čia prasideda kentėjimas, valia, neatrastų išteklių panaudojimas.
Ties 26-uoju kilometru, užkopęs ant Žirmūnų tilto sukniumbu. Skausmas begalinis. Bet noras dar didesnis. Pučiant žvarbiam vėjui, persmelkiančiam kiekvieną sušalusio kūno dalelę, bandau vilktis. Per nugarą paplekšnoja jėgas ilgai taupęs bėgikas, ragindamas nepasiduoti. Norisi kalbėtis, tai padeda emociškai, bet atima daug jėgų. Bėgti jo pasiūlytu tempu negaliu, bet ir nestoviu, čia pat pasiryžtu kibti į atlapus asfaltui ir numatuoti kiekvieną likusį metrą iki finišo. Viskas. Šitą maratoną nubėgsiu, bet daugiau – jau niekada!
Greitai besikaitaliojusių atstumų lentelės keičiasi vis lėčiau. Prasideda bėgimas nuo vieno maitinimo punkto iki kito, kuriuos skiria penki kilometrai. Tai lyg vešinčios oazės viduryje Sacharos, su įprastomis gėrybėmis – vandeniu ir bananais. Gerti norisi beprotiškai daug, bet išgersi per daug – plaučius potvyniu užlies, gersi nepakankamai – organizmas išdžius lyg nelaistoma gėlė. Bananai suteikia jėgų, bet užkemša kūną.
Marškinėliai nutrina krūtinę, atsiranda dvi pikantiškos raudonos dėmės, lyg aš ne maratone bėgčiau, o būčiau snaiperio pašautas. Spenelių kraujavimas – ne vieno maratonininko bėda ir kiekvienas skirtingai ją bando išspręsti.
Pasiekęs 30-ąjį kilometrą pajuntu persilaužimą. Kojos vis dar akmeninės, bet dvasia atsigauna, suprantu, kad Katedros aikštę tikrai pasieksiu. Vienišas bėgimas mišku ramina. Vienas būrys bėgikų toli priekyje, kitas būrys toli užnugaryje.
Išlindus iš Valakampių miško pasirodo saulė. Prašviesėja ne tik danguje, bet ir galvoje. Šlapia kempine nusibraukiu sūriu prakaitu apsipylusį veidą. Kūnas nuo lietaus permirkęs, nespėja gaminti šilumos.
35-ajame kilometre euforiją keičia agonija. Nuovargis įsismelkia į kūną, ir aš priverstas vėl sustoti. Pradėti bėgti po sustojimo – tikras išbandymas. Reikia ryžto injekcijos, pradėti judinti paliegusias, į šonus linkstančias kojas. „Aš negaliu“ sindromo sunku išvengti, bet reikia.
Pasirodo šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokštai, mažais žingsneliais prabėgu po Šilo tiltu. Sukandęs dantis užkopiu į dar vieną kalvą, prisiveju kelis bėgikus, keli prisiveja mane. Žiūriu jiems į akis. Jos blizga, žvilgsnis neaiškus, pilnas noro.
Prie A.Mickevičiaus paminklo nuobodžiaujantys lenkų turistai pagyvėja – toks spektaklis į jų programą įtrauktas nebuvo.
Paskutinė įkalnė. Akmenimis grįsta gatvė sustabdo lemiamam šturmui pasiruošusius bėgikus. Šie pradeda kilti, stoja, ir vos nevirsta žemyn, kaip kokie Sizifo akmenys. Bokšto gatvėje pasigirsta raginimo šūksniai, reginį apdujusiomis akimis stebi riebūs policininkai, kurie apsivilkę ilgus neperšlampamus lietpalčius atrodo kaip jonvabaliai, išmesti į bjaurų orą.
Paskutinis maitinimo punktas. Sustoju. Lieka tik du kilometrai. Energinius gėrimus pilstančios merginos pakraupusiomis akimis įsistebeilija į kruvinus marškinėlius. Lietus išplovė raudonas dėmes, ir dabar atrodau ne kaip snaiperio pašautas, o kaip sugrįžęs iš geros vampyriškos puotos.
Liko jau taip nedaug. Mintyse įsivaizduoju Vilniaus senamiesčio gatves. Vienas nusileidimas, du posūkiai ir jau Gedimino prospektas. Nuryju karčią apmaudo piliulę – suprantu, kad savo rekordo nepagerinsiu, bet turiu stiprų finišą, baigsiu distanciją kaip Amerikos prerijų mustangas!
Ir štai, paskutiniai 195 metrai. Kojų nebekausto. Jaučiu, kad skrendu, iki pat laimingo finišo. Kirtus finišo liniją – palaima ir fantastiškas pergalės jausmas. Lyg stygos, įsitempę raumenys atsigauna. Skausmo nebelieka, tik sukasi mintys, apie kitą maratoną.
Kitą dieną po pirmojo maratono prieš trejus metus nesugebėjau pakilti iš lovos. Po antro maratono nuėjau iki parduotuvės, po paskutinio – išėjau pabėgioti.
Daug kam sunku suprasti norą kentėti, norą mokėti už tą kančią pinigus. Maratono bėgimas – tai misija, nesvarbu ar siekiama laimėti, ar nubėgti iki finišo.