Aukštaūgis jau anksčiau buvo vadinamas vienu perspektyviausių Europos centrų ir lyginamas su legendiniu Arvydu Saboniu. Dabar sėkmingai rungtyniaujančio jaunojo vidurio puolėjo akcijos tik dar labiau kyla.
D.Motiejūnas atsakė į lkl.lt lankytojų klausimus ir išrinko jam labiausiai patikusį, kurio autoriui atiteks specialiai įsteigti LKL prizai.
- Esate vadinamas perspektyviausiu ne tik Lietuvos, bet ir Europos vidurio puolėju. Kaip jūs pats save vertinate? (Klausimas nugalėtojas)
- Iš esmės pats savęs taip gerai nevertinu, nes dar nesu toks geras, kaip žiniasklaida išpūtė. Tikrai nežiūriu ir stengiuosi nežiūrėti kaip kas apie mane rašo, kaip ką sprendžia, nes būna ir gerai, ir blogai parašo. Bet jei į kiekvieną dalyką kreipsi dėmesį, tai nieko nepasieksi. Paprasčiausiai stengiuosi tobulėti, eiti į priekį ir dirbti su komanda ir pats asmeniškai.
- Ar per treniruotes, rungtynes pastebite, kad treneris iš jūsų reikalauja daugiau negu iš kitų žaidėjų?
- Treneris, žinoma, daugiau reikalauja, nes aš ir dar keli žaidėjai laikom visą komandos žaidimą. Jei mes nesužaidžiame, tai praktiškai varžybos būna pralaimėtos, nes mūsų komandoje nėra labai daug žmonių.
Aš iš esmės jaučiu, kad iš manęs labai daug reikalauja ir kartais negaliu tiek, kiek iš manęs nori, bet dedu visas pastangas tobulėti, kad galėčiau pateisinti visus trenerio lūkesčius.
- Kodėl žaidžiate būtent 11 numeriu pažymėtais marškinėliais?
Iš tikrųjų visą laiką žaisdavau 12 numeriu. 11 numeriu žaidžiu už Lietuvos rinktinę. Šiais metais taip nutiko, kad atėjus į „Aisčius“ komandos kapitonas Egidijus Dimša gavo 12 numerį, pažiūrėjau, kad 11 likęs ir pagalvojau, kodėl gi nepaėmus.
- Kokioje komandoje jokiu būdu nesutiktumėte rungtyniauti?
- Iš tikrųjų tokių nėra. Kiekviena komanda yra savotiška, ir, nežinau, paprasčiausia negalima spjauti į šulinį, nes gali tekti iš jo gerti. Tikrai šiuo metu nėra tokios komandos, būna, kad vienos komandos labiau patinka žaidimas, kitos mažiau, bet neskirstau komandų: į tą eičiau, o į tą – nieku gyvu.
- Kokioje komandoje visuomet svajojai žaisti?
- Kaip kiekvienas krepšininkas svajoju žaisti tokiose komandose, kaip „Tau Ceramica“, „Barcelona“, CSKA. Tai yra Europos grandai, šiuos klubus įvardinčiau kaip pačią karjeros viršūnę Europoje.
- Kaip manai, ar jau būtum pasirengęs žaisti už Lietuvos vyrų rinktinę?
- Nežinau, ne man spręsti. Jei paims į atranką... Daug darbo ir daug pastangų turi būti įdėta, kad galėčiau tinkamai atstovauti savo šaliai. Dar abejoju, ar sugebėčiau. Stengsiuosi, kiek galėsiu, bet ne aš spręsiu, ar vertas. Tam treneriai yra, o aš darysiu savo darbą. Nesu dar pasiruošęs „Žalgiriui“, todėl didžiulis klausimas, ar esu pasiruošęs rinktinei.
- Tavo amžiaus karta yra Lietuvos vyrų rinktinės ateitis. Su kuriais bendraamžiais norėtum žaisti Lietuvos vyrų rinktinėje?
- Nenoriu nė vieno išskirti ir nė vieno labiau pripažinti. Išskyręs vieną tarsi nužeminčiau kitus, o to tikrai nenoriu.
- Ar žiūrite animacinį serialą „Simpsonai“? Koks veikėjas labiausiai patinka? Kodėl?
- Taip. Kaip tik dabar žiūriu (šypsosi). Dabar tai Homeris patinka labiausiai, kai kuriose situacijoje galima pamatyti ir kažkiek...na, jis man labai juokingas.
- Koks jūsų sportinių batelių dydis?
- 50,5.
- Jau galvoji apie NBA?
- Šiuo metu tikrai ne, nes, kaip matote, esu dar nelabai tvirtas, sliekas, kaip sakant (šypsosi). Ten dominuojantis fizinis krepšinis man tikrai yra aukštesnis laiptelis nei aš esu dabar, todėl abejoju, kad aš ten artimiausiu metu būsiu.
- Koks tavo pažymių vidurkis?
- Dabar apie aštuonis, anksčiau buvo geresnis, praėjusiais metais buvo apie 8,6. Šiais metais suprastėjo, nes turiu daugiau išvykų, daugiau kelionių, prisidėjo rytinių treniruočių, į kurias būtina eiti. Mokytojai nepažiūri pro pirštus? Žiūrint kaip... Būna taip, kad neatsiskaitai kontrolinio ir leidžia už savaitės ar dviejų parašyti... Didelių nuolaidų nėra.
- Ar gavęs tikrai patrauklų pasiūlymą sutiktum žaisti „Lietuvos ryto“ komandoje? Ar, kaip kaunietis, iš principo neitum į Vilniaus ekipą?
- Principai - ne tas dalykas, kuriuo turi vadovautis krepšininkas, žiūrėdamas į savo ateitį. Man nėra skirtumo, nes abi („Žalgirį“ ir „Lietuvos rytą“) komandas palaikau. Tik, kaip sakiau, nematau kol kas savęs tose komandose, nes ten aukštesnio lygio žaidėjai nei aš pats.
- Kaip manai, tavo ūgis tai - dovana ar sunki našta. Kalbu ne vien apie krepšinį.
- Man asmeniškai nėra našta. Kai vaikas buvau, kažkiek kompleksuodavau, bet dabar man visiškai nėra jokio komplekso. Kartais būna, kai vaikštau su draugais, jie vis pastebi, kad į mane dažnai žiūri dėl mano ūgio. Bet aš net nepastebiu tokių dalykų, neatkreipiu dėmesio. Man tarsi ir garbė, juk visi mažiukai, o aš toks aukštas, išskirtinis esu (juokiasi).
O susirasti drabužių ar kitų dalykų nesunku, nes šiais laikais viskas įmanoma, tik pinigų reikia turėti.
- Jei manęs neįvertina treneris, nepasitiki manimi, ar verta man lankyti treniruotes, nors dėl to nukentėjo mano mokslai?
- Galiu tik tiek pasakyti, kad šioje situacijoje sunku. Man irgi buvo sunku, kai sportavau su metais vyresniais. Iš tikrųjų reikia daug pastangų dirbant individualiai, turi treneris matyti tas pastangas. Žinoma, sunkiau pasireikšti tiems, kurie gauna mažiau laiko aikštėje, jiems save parodyti sunkiau, bet, manyčiau, didelis darbas parodys ir duos rezultatų, jų negausi iš karto. Po kažkiek laiko ir treneris pastebės.
- Kaip taip efektyviai pagerinote savo tritaškį metimą? (LKL: 58,3 proc., SEB BBL: proc.)
- Kaip kiekvienas - daugiau dirbdamas. Taiklumas nebuvo geras labai, neblizgėjo. Gauni progą mesti, stengiesi mesti iš tritaškio ar dvitaškio. Aš nuo pat vaikystės treniruodavausi mesti tiek nuo dvitaškio, tiek nuo tritaškio zonos. Anksčiau būdavo silpniau pataikydavau, dabar varžybose labiau pasitikiu, tai pasiseka įmesti.
- Penki žodžiai apie save.
- Saldumynų neprivalgęs krepšininkas (juokiasi). Tikrai labai mėgstu saldumynus!