Šią savaitę M.Nielsenas sukosi kaip vijurkas.
Buvęs „Lietuvos ryto“ krepšininkas sekmadienį debiutavo Valensijos „Pamesa“ klube Ispanijos lygoje, antradienį rungtyniavo Italijoje, o kitą dieną jau lakstė automobiliu po Vilnių.
Į mūsų šalį M.Nielsenas grįžo porai dienų, kad sutvarkytų likusius rūpesčius ir pasiimtų šeimą – žmoną Terry, septynerių metų dukterį Taylą, penkerių metų sūnų Blake'ą ir dvejų metų netrukus sulauksiančią dukterį Gemmą.
Nors į oro uostą Nielsenų šeima atsivežė kelis lagaminus, didžioji dalis daiktų jau keliavo į Ispaniją – „Pamesa“ klubas pasirūpino į Vilnių atsiųsti mikroautobusą, į kurį buvo sukrauta manta.
„Lietuvos ryto“ vidurio puolėjas Marijonas Petravičius ir jo žmona Bernadette ketvirtadienį palydėjo buvusį bendražygį.
Kadangi M.Nielsenas kelias dienas jau buvo praleidęs Valensijoje, jis gerai žinojo, kaip pasirengti kelionei į Ispaniją – skrydžio jis laukė su saulės akiniais ant kaktos.
- Kaip jus sutiko Valensijos komanda? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Nielseno.
- Mielai. „Pamesa“ – profesionalus klubas, draugiški komandos draugai ir gerai pažįstamas treneris Nevenas Spahija.
Per pirmąsias dvejas rungtynes žaidžiau maždaug po 10 minučių ir iš karto susidūriau su stipriais varžovais. Nors pralošėme „Tau Ceramica“ Ispanijos lygoje, džiugu, kad pavyko laimėti Europos taurės mačą Bolonijoje.
Manau, kad viskas bus gerai ir dar turėsiu progų pasidžiaugti krepšiniu.
- Taip pat ir šiluma bei saule vietoj šalčio ir sniego Lietuvoje?
- Praėjusį savaitgalį Valensijoje buvo apie 20 laipsnių šilumos, nors ispanai skundėsi, kad jiems šaltoka.
Rungtyniaudamas čia nesuspėjau pajausti lietuviškos vasaros, nes sezonas vyksta kitais metų laikais.
Tačiau žvarbus oras Lietuvoje man nebuvo problema.
Niekada nesiskundžiau, kad čia rečiau šviečia saulė.
- Kaip klubo vadovai jums paaiškino, kodėl buvo sudarytas sandoris su „Pamesa“ komanda?
- Ne paslaptis, kad pasaulinė krizė palietė ir Lietuvą. Manau, klubas elgiasi teisingai dėdamas pastangas užbėgti galimiems sunkumams už akių ir apsidrausdamas nuo atvejų, kai žaidėjams nesumokama.
Daug komandų nerūpi paaiškinti žaidėjams, kada jie gaus atlyginimą, ir taip abi pusės atsiduria nepatogioje padėtyje.
Vilniaus klubas pasistengė, kad taip neatsitiktų, paaiškino man padėtį. Aš sutikau, kad šitaip bus geriau visiems.
- Kaip permainas sutiko jūsų šeima?
- Tai gerų ir blogų jausmų mišinys. Jie laukia naujos šalies, naujų potyrių, naujų pažinčių. Jau išsiaiškinome, kad Valensijoje yra mokyklos užsieniečiams. Amerikietiška kiek toliau už miesto, todėl tikriausiai pasirinksime arčiau esančią britų mokyklą.
Mano vaikams – ypač vyresniems – sunku palikti Lietuvą. Jie jau turėjo draugų mokykloje, su kuriais labai nenorėjo skirtis. Tačiau toks yra mano darbas ir gyvenimas.
Man pačiam irgi nelengva palikti miestą, kuriame praleisdavau 10 mėnesių per metus. Per pusketvirto sezono „Lietuvos ryte“ svariai ūgtelėjo du mano vaikai, gimė duktė.
Kai kuriems žmonėms, su kuriais bendravau tuos kelerius metus, turėjau pasakyti „viso gero“. Tikrai sunku.
„Lietuvos ryto“ klube jaučiausi fantastiškai. Jame praleidau svarbią savo karjeros dalį.
Gerai, kad išsiskiriame draugiškai ir kas žino, ką dar padovanos ateitis?
- Ar per pusketvirtų metų gerai pažinote Vilnių?
Gal galėtumėte dirbti taksi vairuotoju?
- Gatvių pavadinimai man tebėra per sunkūs. Jei papasakotumėte, kur norėtumėte patekti, manau, galėčiau jus ten nuvežti.
Bet gatvių pavadinimai man vis dar lieka mįslė.
- Tačiau lietuviškai jau truputį suprantate?
- Mano žodžių tartis nėra gera, bet jau nemažai susigaudau. Ypač krepšinio aikštėje. Šį sezoną Antanas Sireika per treniruotes kalba lietuviškai ir man atrodo, kad viską suprantu.
M.Petravičius gal turi kitokią nuomonę ir patartų man daugiau pasimokyti.
- Keliaudamas su „Pamesa“ į Europos taurės rungtynes Madrido oro uoste prasilenkėte su „Lietuvos ryto“ komanda, kuri vyko į varžybas Las Palmase. Koks buvo jausmas?
- Labai keistas. Iš pradžių labai nustebau ir apsidžiaugiau, kad sutikau komandos draugus, nors šie jau nebėra mano komandos draugai.
Keliauju su viena ekipa, o šalia – kita, kurioje žaidžiau trejus su puse metų.
- Galbūt kuriame nors Europos taurės turnyro etape „Pamesa“ susidurs su „Lietuvos rytu“. Kaip jums dabar atrodo, kas nugalėtų?
- Vėl apimtų labai keistas jausmas, jei taip atsitiktų. Tačiau tikrai žinau, kad atiduosiu šimtą procentų savęs, kad laimėtų mano komanda.
- Kartą Salonikuose vienas graikų žurnalistas pasakojo, kad tarp visų PAOK klubo legionierių tik vienas visą 2004-2005 m. sezoną buvo tikras krepšinio profesionalas – tai M.Nielsenas. Graikas pasakojo, kad atsipalaiduoti sau leidote vienintelį kartą jau pasibaigus sezonui. Ar atsisveikindamas su „Lietuvos ryto“ žaidėjais pasėdėjote prie alaus bokalo?
- Viskas įvyko taip greitai ir nespėjau atsisveikinti taip, kaip norėčiau – pavyzdžiui, su visais kartu pavakarieniauti. Bet planuoju atvykti į Vilnių ir visus aplankyti.
Todėl šįkart niekam nesakiau „viso gero“. Sakiau: „Pasimatysime vėliau“.
- Kurio komandos draugo jums trūks labiausiai?
- Komandoje turiu daug bičiulių. Galbūt daugiausia laiko praleidau su M.Petravičiumi.
Abu esame aukštaūgiai, daug laiko žaidėme vienu metu aikštėje, todėl bus labai keista, kai po krepšiu jo nebebus greta. Be to, draugavome šeimomis, gerai sutarė mūsų žmonos.
Sunku išsiskirti ir su kitais vyrukais, su kuriais drauge žaidėme ne vienerius metus: Minda (Mindaugas Lukauskis), Joma (Artūras Jomantas).
- Kurios pergalės jums labiausiai įstrigo per karjerą Vilniaus ekipoje?
- Gal pirmasis mano sezonas klube, kai iškovojome SEB BBL taurę, LKL finale 4:0 nugalėjome „Žalgirį“, o Eurolygoje žaidėme labai gerai, nors ir pritrūko žingsnio iki ketvirtfinalio.
Įsiminė ULEB taurės varžybų finalas su Madrido „Real“.
Dar labiau už rezultatus man yra brangesni atsiminimai apie žmones, kuriuos sutikau Lietuvoje. „Siemens“ arena ir sirgaliai – tokių aš nemačiau niekur kitur Europoje.
Puikiai pamenu, kaip karštai mus palaikė per pirmąjį mano sezoną Eurolygoje, kai Vilniuje įveikėme „Maccabi“.
Atrodė, kad už mus arenoje serga kokie 50 tūkst. žiūrovų.
Tokių akimirkų buvo ir per atkaklias ULEB taurės rungtynes Vilniuje. Gali žaisti krepšinį dar 15 metų, bet niekada nebepamatyti tokių dalykų.