Antrą sezoną Tolimųjų Rytų ekipoje rungtyniaujančiam buvusiam Lietuvos rinktinės ir Kauno „Žalgirio“ gynėjui V.Ginevičiui tikriausiai teks ieškotis kito klubo.
Sutrikdytas netikėtos žinios, 30-metis 194 cm ūgio krepšininkas net buvo pradėjęs svarstyti, ar po varžybų Rostove jam verta su komanda grįžti į Vladivostoką, ar iš Maskvos jau kelti sparnus į Lietuvą, pas Kaune likusią šeimą.
„Spartak“ klubas vakar internete paskelbė Rusijos krepšinio federacijos vadovams skirtą laišką, kuriame apgailestaujama, kad „dėl nuo klubo nepriklausančių aplinkybių komanda yra priversta nutraukti dalyvavimą A superlygoje“.
Komandą finansuoja Primorės krašto valdžia, o prokuratūra, atsižvelgdama į įstatymus, uždraudė eikvoti biudžeto pinigus komandai išlaikyti.
Todėl, anot klubo generalinio direktoriaus Sergejaus Kligerio, ir tenka atsisveikinti su čempionatu.
- Kaip reagavote sužinoję, kad „Spartak“ nutraukia pasirodymą Rusijos čempionate? - vakar „Lietuvos rytas“ pasiteiravo V.Ginevičiaus.
- Apie tai išgirdau tik ketvirtadienį ryte Rostove, kur išvakarėse žaidėme superlygos rungtynes su „Lokomotiv“.
Sužinojau iš draugų skambučių ir žinučių.
Jau rengėmės važiuoti į oro uostą, tad paieškoti naujienų internete nebuvo kada.
Visa komanda – šoko būsenos. Nebežinome, nei ką galvoti, nei ko tikėtis. Juk dar tik sezono vidurys – Rostove kaip tik pradėjome antrąjį reguliariojo čempionato ratą.
Pastaruoju metu sklandė įvairių gandų, esą stringa klubo biudžetas, prokuratūra kažko kabinasi, kaišomi pagaliai.
Bet panašių nesklandumų dėl pinigų buvo ir pernai – kaip tik tokiu pačiu laiku, įpusėjus sausiui. Prokuratūra buvo pareiškusi pretenzijų klubui dėl nesutvarkytų popierių.
Tuomet viskas pamažu išsisprendė. Atlyginimai pustrečio mėnesio vėlavo, bet tuo viskas ir baigėsi, rungtyniavome toliau.
- Bet tąsyk klubas neketino trauktis iš čempionato?
- Nesuprantu, kodėl dabar taip netikėtai pasikeitė situacija. Pernai tokiu metu pergalių irgi mažai turėjome, bet klubas nesudėjo ginklų. Tai padėjo komandai atsitiesti, netgi patekome į atkrintamąsias varžybas.
Žinome, kad esame priklausomi nuo miesto, nuo gubernatoriaus. Bet kodėl šiemet klubas staiga atsidūrė už įstatymo ribų, sunku suvokti.
Algos vėlavo maždaug pusantro mėnesio. Priežasčių nežinau, nes mūsų nebuvo Vladivostoke.
Dabar su komanda skrendame į Maskvą, iš ten – į Vladivostoką ir tikimės, kad penktadienį vadovai mums viską paaiškins.
- Ką darysite, jei Rostove sužaistos rungtynės „Spartak“ bus paskutinės?
- Baigiu susitaikyti su likimu – reikės ką nors daryti.
Vienas pažįstamas mane bandė guosti priminęs, kad Maskvos CSKA moterų komanda neseniai irgi buvo paskelbusi bankrotą, bet greitai rado naujų rėmėjų ir atsigavo. Galbūt ir pas mus įvyks kas nors panašaus?
Neįsivaizduoju, kokių žingsnių imsiuosi. Dar gerai, kad Rusijoje iš klubo į klubą galima pereiti iki vasario 15 dienos, tad dar yra šiek tiek laiko paieškoti kitos komandos.
Man pirmą kartą per karjerą taip atsitiko, kad sezono vidury trenktų perkūnas iš giedro dangaus. Net sunku nusakyti dabartinę savo būseną.
Ko gero, iš Maskvos į Vladivostoką 9 valandas skrisiu vien tam, kad išklausyčiau klubo prezidento paaiškinimo ir susikraučiau daiktus.
Jeigu šitaip viskas baigsis, krepšinio Vladivostoke nebebus. Rusijoje taip paprastai niekas neišeina iš superlygos.
Mat norint į ją sugrįžti reikėtų pakloti krūvą pinigų – rodos, triskart daugiau už eilinį starto mokestį.