Sakydami „vyžočiai“ jokiu būdu netaikome mūsų šalies rinktinei. Vyžočiais vadiname valdžios būrus, kurių dėka pasaulio diduomenę vis dar priimame pelkėtuose stadionuose.
Turime mintyje ir mužikus, nacionalinį čempionatą pamažu, bet kryptingai verčiančius kažkuo panašiu į žemės ūkio bendrovių pirmenybes. Ką padarysi: kas antras lietuvis – nuo žagrės. Ne tiek savo šaknimis, kiek mintimis. Tokie jau esame.
Tiesa, karžygiais mūsų futbolininkų šį kartą taip pat nepavadinsi. 11 vyrų, kartu paėmus kainuojančių mažiau nei dauguma jų oponentų po vieną, visą valandą laikėsi ant plausto.
Lietuviai, kurių dauguma žaidžia Lenkijos, Rusijos ir Italijos antrosiose lygose arba nežaidžia niekur, bandė atsilaikyti prieš Europos superžvaigždes.
Kai Raymond'as Domenechas įpusėjus antrajam kėliniui ėmė dairytis, kuo sustiprinti puolimą, jis į aikštę metė Karimą Benzema. 21 metų puolėją, galingiausių žemyno klubų jau vertinamą sumomis, kurias baugu net ištarti.
Bet dabar ne apie tuos 60 mln. ar 80 mln. eurų. Taigi kaip tik tuomet Jose Couceiro atsigręžė į savo atsarginių suolą. Nuo jo portugalas pakėlė „Kauno“ saugą Kęstutį Ivaškevičių – nuo šio sezono Lietuvos trečiosios pagal pajėgumą lygos žaidėją.
„Jeigu tokie vyrai grūdinasi jūsų mėgėjų lygose, tai kokie futbolo dievai žaidžia jūsų elitinėje lygoje?“ – po mačo šmaikštavo kolega iš Prancūzijos. Taikli pastaba. Niekaip neatsikirsi.
Kad ir kaip būtų, mūsų rinktinės valtis susiūbavo. Tada, kai optimistai jau trynė rankas, o pesimistai, tiksliau, tie patys optimistai – tik geriau informuoti, džiūgauti dar neskubėjo.
Franckas Ribery, šeštadienį smeigęs tą mirtiną dūrį, aiškiai veidmainiavo sakydamas, kad prancūzai žaidė taip agresyviai, tarsi jiems dvikova Kaune būtų buvusi žūtbūtinė.
Agresyvūs jie bus trečiadienį. Kai „Stade de France“ 80 tūkst. žiūrovų sukels tokią palaikymo audrą, kad jos atgarsiai iš Paryžiaus priemiesčio bus girdimi ir Eliziejaus laukuose, ir Eiffelio bokšto viršūnėje.
Optimistai sakys: „Vakar buvo geriau negu šiandien, bet šiandien yra geriau negu bus rytoj“.
Rytoj, tiksliau, poryt lietuvių laukia dar sunkesnis egzaminas. Galbūt net rimčiausias iš visų iki šiol buvusių 2010 metų pasaulio čempionato atrankoje.
Tada ir pasitikrinsime, kuo labiau verta būti – nuoširdžiais naivuoliais ar žmonėmis, tiesą suvokiančiais iš anksto.