Žiūrėkite reportažą - Pasaulio čempionė S.Krupeckaitė: „Dar dabar negaliu patikėti tuo, ką padariau“.
Su trimis pasaulio dviračių treko čempionato medaliais namo sugrįžusi planetos rekordininkė 26 metų S.Krupeckaitė turės beveik septynių mėnesių atostogas.
Dviratininkės tvarkaraštyje įrašytas tik startas lapkritį pasaulio treko taurės etape.
„Dabar antibiotikais gydausi čempionate Lenkijoje pasigautą gripą.
Turiu kvietimų dalyvauti komercinėse varžybose, bet neapsisprendžiau, ar į jas vyksiu.
Po sunkaus sezono norėtųsi ir pailsėti, tad su vyru Dima ketiname nuvykti į šiltuosius kraštus“, – vakar paryčiais iš Pruškuve vykusio čempionato grįžusi sakė sportininkė.
Pasaulio čempionate iš viso Lietuvos rinktinė iškovojo apdovanojimus keturiose rungtyse – vieną aukso ir tris bronzos. Daugiau medalių pelnė tik britės (7) ir australės (5).
S.Krupeckaitė įspūdingą pasirodymą pasaulio pirmenybėse pradėjo iškovodama auksą ir pasiekdama pasaulio rekordą 500 m asmeninėse lenktynėse (33,296 sek.).
Po to ji pelnė bronzos apdovanojimą komandų sprinte kartu su Gintare Gaivenyte ir tokios pat spalvos medalį 200 m sprinte.
Grupinio sprinto S.Krupeckaitė nebaigė – gripas privertė ją trauktis iš kovos ir lietuvei įskaityta 12-oji vieta.
- Dar prieš pasaulio čempionatą prakalbote, kad pasieksite rekordą. Iš kur toks pasitikėjimas savo jėgomis? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo S.Krupeckaitės.
- Dabar jau galiu pasakyti, kad savo išsakytų žodžių prisibijojau. Tai buvo tik svajonės, o ne teiginys.
Šiuos žodžius pasakiau sugrįžusi iš Kolumbijos ir Kinijos, kur per du pasaulio taurės varžybų etapus iš viso iškovojau šešis aukso, vieną sidabro ir vieną bronzos medalius.
Emocijų perpildyta išrėžiau, kad į Lenkiją važiuoju aukso ir rekordo. Bet prieš pat išvykstant į Pruškuvą pradėjau abejoti savo jėgomis. Be reikalo.
Tiesiog verkiau po finišo, sužinojusi, kad 500 m asmeninių lenktynių rekordas priklauso man. Tai viso mano gyvenimo svajonių išsipildymas. Tai tikrai neįtikėtinas jausmas – padariau daugiau nei svajojau.
- Jei visos svajonės išsipildo, nelieka ko siekti. Vadinasi, reikia jau trauktis iš sporto?
- Matyt. (Juokiasi.) Ne, šiaip dabar verta pagalvoti apie kitų rekordų gerinimą. Jau yra vienas, o iš viso važiuoju keturiose arba penkiose rungtyse.
Galima pagalvoti apie rekordus sprinto, grupinio ir komandų sprinto varžybose. Sportinės karjeros dar tikrai neketinu baigti.
- Prognozuota, kad laimėsite ir grupinio sprinto medalį. Dėl nesėkmės kaltas tik gripas?
- Jau po 500 m lenktynių pasijutau nekaip. Matyt, buvusios treniruotės, rekordas ir emocijos turėjo įtakos.
Manau, imuninė sistema jau buvo išsekinta ir trūko tik mažo streso, kad ji neatlaikytų.
Iškart pasigavau gripą. Dar bandžiau kovoti, bet grupinio sprinto rungties nebaigiau.
Kaip sakė mano treneris ir vyras Dima, kuo daugiau bandai įtempti gitaros stygą, tuo ji garsiau skamba, tačiau yra didelis pavojus, kad ji greičiau nutrūks. Taip ir įvyko.
- Jūsų dviračio rėmas išsiskiria iš kitų rožine spalva. Kodėl tokią pasirinkote?
- Viskas labai paprasta. Prieš pat Pekino olimpiadą nutariau nusipirkti batelius.
Ilgai rinkausi, tačiau konsultantė vis siūlė pasirinkti rožinio atspalvio batelius.
Sakė, kad jie išsiskiria iš minios batų, būsiu visada pastebima. Nusipirkau juos.
Kai reikėjo rinktis dviračio rėmo spalvą, prisiminiau konsultantės žodžius ir pasakiau: „Būsiu išskirtinė. Tegul rėmas bus rožinis“.
Aš niekam apie tai nepasakojau, o komandos draugės ir treneriai nutarė, kad ši spalva atspindi mano agresyvumą treke, ir pavadino dviratį „rožine agresija“.
- Į varžybas Lenkijoje vykote su jus treniruojančiu vyru Dmitrijumi Leopoldu. Kam palikote savo augintinę nykštukinę pinčerę?
- Kaip šeimos narys ji važiavo kartu su mumis. Ir net žiūrėjo mano startus.
Mat manęs palaikyti į Lenkiją keliavo draugės, tad šuo buvo tribūnose ant jų rankų.