Antrąją Velykų dieną Kaune jau galėjęs su šeima susidaužti margučiais trisdešimtmetis 194 cm ūgio krepšininkas dar nežino, koks bus tolesnis Vladivostoko ekipos ir jo paties likimas.
V.Ginevičiui, kaip ir jo komandos draugams, labiausiai rūpi iš „Spartak“ atgauti kelių pastarųjų mėnesių atlyginimą.
Savo rašte Rusijos krepšinio federacijai (RFB) Vladivostoko klubas atsisakymą dalyvauti turnyre dėl 9-12 vietų motyvavo itin sunkia finansine padėtimi.
Dėl Primorjės krašto antikrizinės programos apkarpius numatytas klubo lėšas, „Spartak“ net neįstengia likviduoti skolų už lėktuvų bilietus, tad nebegalėtų skristi į Samarą ir Surgutą, kur rengiamas dviejų etapų turnyras.
RFB nedelsdama nubaudė Vladivostoko „Spartak“ – ateinantį sezoną klubas galės žaisti tik žemesnėje, B superlygoje, be to, už atsisakymą dalyvauti balandžio 15-ąją turinčiame prasidėti turnyre privalės sumokėti 150 tūkst. rublių (apie 15 tūkst. litų) baudą.
- Ar jau galutinai atsisveikinote su Vladivostoko klubu? - vakar „Lietuvos rytas“ pasiteiravo V.Ginevičiaus.
- Nieko konkretaus dar nežinau, kol kas naujienas skaitau tik internete. Bet jos ne visada pasitvirtina.
Klubas liko skolingas nemažai pinigų – pradedant vasario mėnesio atlyginimu.
Jie žada sumokėti už tai, ką mes esą atidirbome, baigiant balandžio mėnesiu. Už gegužę, nors ji irgi įeina į kontraktą, atsisako atlyginti.
Iš karto paskelbė, kad už tą mėnesį tikrai nemokės. Kreiptis į teismą tikriausiai nėra prasmės, nes sklinda kalbos, kad klubas gali būti visai uždarytas.
Rytoj ar poryt reikės skambinti į Vladivostoką ir klausti, kokia padėtis.
Girdėjau, kad klubo likimas gali paaiškėti gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje vyksiančiame RFB vykdomojo komiteto posėdyje.
Man visos „Spartak“ problemos išvis sunkiai suvokiamos.
Sausį buvo patvirtinę biudžetą ne tik iki šio sezono pabaigos, bet ir pusei ateinančio sezono.
Kas ten paskui atsitiko, neįsivaizduoju.
- „Spartak“ klubas dar sezono viduryje buvo pareiškęs dėl finansinių sunkumų pasitraukiąs iš Rusijos čempionato, bet paskui viskas susitvarkė.
- Tada kone puolėme į paniką, netikėtą naujieną išgirdę po rungtynių Rostove. Komanda net nebuvo tikra, ar verta visiems skristi atgal į Vladivostoką.
Tačiau sugrįžome – ir per dvi dienas viskas iš esmės pasikeitė. Iš kažkur staiga atsirado pinigų, klubas atgijo.
- Gal jau turite pasiūlymų kitam sezonui?
- Dabar svarbiausia – atgauti skolas, o paskui žiūrėsiu.
Turiu pripažinti, kad ligi šiol „Spartak“ dar nebuvo apgavęs.
Norėtųsi likti žaisti Rusijoje, tik neaišku, kaip komandos išliks sudėtingomis sąlygomis.
Rusijoje krizė smarkiai juntama. Buvau priblokštas sužinojęs, kad net ir galingiausiuose šios šalies klubuose, turinčiuose pasakiškus biudžetus, atlyginimai vėluoja du tris mėnesius.
Perspektyvos gal taps aiškesnės gegužės viduryje, baigiantis Rusijos čempionatui.
Toliau rungtyniauti Rusijoje šiaip būčiau nieko prieš. Per dvejus metus apsipratau, netrukdo kalbos barjeras.
Be to, nesinori dažnai keisti šalies.
Kita vertus, likimas juk įvairiai gali susiklostyti.