Lietuvos televizijos laidoje „Trys Milijonai“ 54 metų strategas atvirai papasakojo apie tą įsimintiną sezoną, komandos legionierius, triumfą Eurolygoje ir po jo prasidėjusius neskaidrius žaidimus klubo vadovybėje.
„Iš pradžių nesuvokėme viso to svarbos - atrodo, laimėjome, iškovojome pergalę, o rytoj - vėl
naujas darbas. Tą naktį iš Amerikos paskambino Arvydas (A.Sabonis - red.) ir
pasakė: „Na, vyrai, jūs dar nesuprantate, ką padarėte“. Tik dabar pradedu
vertinti - po to, kas buvo su „Žalgiriu“, visi jį lygino su
1998 ir 1999 metų laimėjimais“, - teigė J.Kazlauskas.
Dabar, praėjus 10 metų, J.Kazlauskas mano, kad Eurolygos debiutanto Kauno
„Žalgirio“ pergales prieš daug turtingesnius ir didesnę įtaką krepšinio pasaulyje
turinčius klubus lėmė ne viena konkreti priežastis.
„Pirmas dalykas, mes buvome naujokai ir mūsų neslėgė nervinė įtampa. Jau pats
patekimas į finalinį ketvertą buvo labai didelis pasiekimas. Antras dalykas, mes
demonstravome tikrai gerą ir gražų krepšinį, nes komanda per tuos metus buvo
susižaidusi, komandos pagrindą sudarė labai daug lietuvių, kurie žaidė ir
rinktinėje, gerai pažinojo vienas kitą.
Trečias dalykas, mums pavyko nusipirkti gerus legionierius, kurie papildė tuos
lietuvius. Ketvirtas dalykas, buvo viskas labai darnu ir draugiška - tiek
komanda, tiek ir vadovai. Visi buvo kaip vienas kumštis, vienas kitą labai
palaikė.
Kitas dalykas - tie didieji klubai nevertino mūsų, galbūt jie žaidė
kažkokius žaidimus, galbūt jie norėjo matyti mus kaip savo varžovus. Ir tas
nevertinimas labai brangiai kainavo“, - įsitikinęs J.Kazlauskas.
Ši Kauno klubo pergalė neįsivaizduojama be trijų legionierių - čeko George'o
Zideko, amerikiečių Tyuso Edney ir Anthony Bowie - indėlio. Tačiau J.Kazlauskas
prisipažįsta, kad dėl legionierių sezono pradžioje jam buvo kilę abejonių.
„Daugiausia rūpesčių kėlė A.Bowie, ypač jo sportinė forma. Pirmajame turnyre
Ispanijoje per ketverias rungtynes jis nepataikė nė vieno metimo. Tada buvo labai
rimtai svarstomas klausimas, ar jį atleisti iš komandos, ar palikti.
Krepšininkas, suprasdamas situacijos rimtumą, užsinorėjo pasikalbėti su manimi.
Jis man pasakė: „Treneri, patikėk manimi ir duok dar truputį laiko. Viskas bus
gerai“.
Po to buvo turnyras Ventspilyje, kur jis sužaidė taip pat ne itin gerai, ir vėl
labai griežtai svarstėme tą klausimą. Laimei, nenusprendėme pašalinti jo iš
komandos. Po to iš jo pusės buvo tokia didelė parama, ir ne tik aikštėje, bet ir
už jos ribų.
O Tyusas į komandą įsiliejo pamažu, kol jis įgavo savo greičius, savo formą.
Labai gerai, kad A.Bowie buvo patyręs žaidėjas, daug žaidęs Europoje ir
žinojo, ko laukti, ko tikėtis. Visada patardavo savo komandos draugams. Kai tik
T.Edney aikštėje įsisiausdavo ir norėdavo viską vienas padaryti, Anthony
prieidavo prie jo ir ramindavo: „Tyusai, mes esame komanda“, - komandos žaidėjų
elgesį prisiminė J.Kazlauskas.
1999-ųjų Eurolygoje Kauno „Žalgiris“ buvo naujokas, todėl debiutiniame sezone buvo
nemažai nerimo.
„Po pergalės 1998-aisiais Europos taurės turnyre visi klubo
vadovai buvo išsigandę - kaip mes žaisime Eurolygoje? Tai buvo pats didžiausias
variklis, nes jeigu jie būtų pasakę: „Va, mums užteks to ir to žaidėjo...“ Tada
visi bijojo ir norėjo stiprinti komandą.
Pamenu, atsisakiau ketvirtojo užsieniečio, nes turėjome stiprius lietuvius.
Bet man per jėgą buvo peršamas ketvirtas legionierius.
Ta baimė ir nežinomybė buvo mūsų variklis. Kai jau 1999 metais laimėjome
Eurolygą, kai kurie pagalvojo, kad ir kiekvienais metais taip bus. Po to
gyvenimas parodė visiškai priešingai“, - prisimena J.Kazlauskas.
Net ir dabar, po 10 metų, treneris prisipažįsta: tuo, kad „Žalgiriui“ pavyks
užkopti į viršūnę, jis netikėjo iki paskutiniųjų finalo rungtynių.
„Pasvajoji - kas būtų, jeigu laimėčiau. Bet gyvenu šia diena - laukia varžovas, o
kas bus po dviejų savaičių - pamatysime. Aš negalėjau turėti tokio užtikrintumo.
Buvo akimirka, kai A.Sabonis pasakė, kad šį sezoną žais „Žalgiryje“, tada
šmėstelėjo mintis: „Su Arvydu mes jau čia visus šluosime“. Nes komanda atrodė iš
tiesų galingai - Arvydas, Žukis, Zidekas po krepšiais, turėjome gerų metikų.
Pamenu, per vieną treniruotę Tyusui pasakiau, kad jau A.Sabonis pasirašė kontraktą ir žais
„Žalgiryje“, todėl mes turime galimybių laimėti Eurolygą. O jis man atsakė: „Ar su
juo, ar be jo, mes vis tiek laimėsime Eurolygą“. Aš pagalvojau: „Na, tu ir
pasitiki, vyruti, savimi“, - šypsojosi J.Kazlauskas.
1999-ųjų balandį tie T.Edney žodžiai tapo realybe, o pats amerikietis tapo
naudingiausiu finalo ketverto krepšininku.
Šabtajus Kalmanovičius sutiktuvių Kaune metu pažadėjo, kad išlaikys visą
nenugalimo „Žalgirio“ sudėtį kitam sezonui. Tačiau, kaip parodė vėlesni įvykiai,
„Žalgirio“ laukė sunkios čempioniško šampano sukeltos pagirios.
„Negalvojau, kad protingi žmonės taip gali elgtis. Kai Š.Kalmanovičius pradėjo
pyktis su kitais klubo vadovais, negalvojau, kad iš keršto kažkas gali daryti
blogai ir tam, kad pakenktų. Visą laiką buvau įsitikinęs, kad svarbiausia darbas,
o po to - visi kiti reikalai. Bet pasirodė atvirkščiai.
Žaidėjų vertė labai išaugo ir daug ko mes negalėjome pasilikti. Ir nepaisant to,
galėjome suburti labai gerą komandą. Dabar niekas nenori prisiminti, kad
patys pirmieji, kurie sutiko žaisti „Žalgiryje“, buvo 1998 metų JAV rinktinės,
žaidusios pasaulio čempionate, du starto penketo žaidėjai. Jie jau buvo padėję
parašus ant kontrakto. Prieš man išvažiuojant su rinktine į stovyklą, galvojau,
kad šiuos žaidėjus jau turime.
Tačiau kai grįžau, jų jau nebuvo - kažkam iš mūsų vadovų nepatiko, kad šių
žaidėjų nori Kalmanovičius. Po to prasidėjo maišalynė, visokie „Corey Beckai“ ir
kitokios nesąmonės. Tiesiai sakau - prasidėjo kenkimas komandai. Dabar, aišku,
niekas nenori to prisiimti ir labai vaidina, kad kuria „Žalgirį“. Bet ambicijos
paėmė viršų. Dėl šitų ambicijų karo mes gavome tai, ką gavome.
Mano kaina taip pat buvo iškilusi, daug agentų stengėsi sužinoti mano telefono
numerį, bet kažkodėl jo negavo... Tegul visi šie dalykai lieka ant kažkieno
sąžinių. Tuos, kurie žaidė tuos žaidimus, vėliau gyvenimas nubaudė. Kaip vėliau
pasirodė, jie nesugebėjo nei valdyti, nei vadovauti.
Kaip jau žinote, sezono viduryje iš komandos išėjo Š.Kalmanovičius. Man irgi
reikėjo apsispręsti, ar išeiti iš paskos, nes buvau tas, kuris jį palaikiau, ar
likti su komanda. Likau komandoje ir likau kaip tas kvailelis tarp tų visų... Esu
įsitikinęs, jeigu nebūtų jie susipykę, viską buvo galima pakreipti kita linkme,
kitaip viską išrutulioti ir viską pakeisti“, - įsitikinęs J.Kazlauskas.