Kartą pabandžius, nebeįmanoma sustoti. Šita taisyklė galioja daugeliui bėgikų, kurie nors kartą pabandė sudalyvauti maratone. Tai dar vienas virusas, kuriam malšinti reikia naujų startų.
Įveikęs tris maratonus, paskutinį prieš pusmetį Vilniuje, neatsispyriau pagundai išbandyti savo galimybių ir atlaikyti varginantį ultramaratoną, kurio trasa vingiuoja palei Kuršių marias ir Baltijos jūrą.
Į bėgimo startą 6 val. ryto susirinko 18 labai ilgų nuotolių bėgikų, pasiruošusių dieną užbaigti už 101 kilometro – prie Būtingės bažnyčios Latvijos pasienyje.
***
Pirmieji bėgimo kilometrai – Kuršių marių krantine. Beišnyranti saulė ryškiai nudažo teliuškuojančias marias, tačiau visai nešildo – kūnas sušyla tik nubėgus 8 kilometrus, kurie vingiuoja siaurais Neringos dviračių takais.
15-asis kilometras. Į bėgimo ritmą įsivažiuojame trise – kartu su patyrusia maratonininke Sada Bukšniene ir gydytoju Gediminu Kinderiu, kuris bėgdamas ir į paukščių balsus įsiklauso, ir kiekvieną miško atodūsį bando pagauti. Dviračių takas staigiai pasuka atgal, Gediminas nuliuoksi tiesiai vos pramintu taku, o mes – paskui jį. Staiga atsiduriame pušų apsuptyje giliai įsmigę sąmanose.
Pasiklystame, tik neilgam, pagal saulę mėginantis susiorientuoti Gediminas apskaičiuoja, kad šis nukrypimas kainavo mums tik minutę.
25-asis kilometras. Pasijaučia pirmieji dygliukai šonuose, sunkėja kojos, tačiau pradinio grafiko – 5 kilometrų atkarpas bėgti greičiau nei per 25 minutes – vis dar laikomės.
42-asis kilometras. Jau geras pusvalandis, kai bėgu vienas, tačiau tai nei optimizmo, nei ritmo nemažina, anaiptol – jaučiu, kad galiu timptelėti. Nubėgęs 42 kilometrus (klasikinio maratono ilgis) pasitikrinu laiką – distancijoje sugaišta 3 val. 38 min., o tai tik keliomis minutėmis lėčiau nei bėgant visą maratono distanciją. Kyla nerimas, kad vėliau tai gali atsigręžti prieš mane patį.
Tankų pušyną pakeičia plynės ir išdeginti miškai. Laukuose kaulus skrodžia stingdantis vėjas, kuris kiekvieną palypėjimą eiline kalvele bando paversti juokais – marškinėliai nuo vėjo pučiasi kaip burė jūroje, tik, deja, ne į reikiamą pusę.
55-asis kilometras. Masinė šiukšlių rinkimo ir aplinkos gražinimo kampanija atginė tvarkdarius ir į Kuršių neriją. Artėjant prie Smiltynės, kaip varovai medžioklėje, šiukšlių rinkėjai šukuoja labiausiai priterštus kampelius. Tačiau jie renka ne tik šiukšles, bet ir maratono trasos nuorodas – baltas juostas.
Taip ne vienas bėgikas prieš pat tarpinį finišą pasijunta lyg dalyvautų orientaciniame bėgime, tik be kompaso ir žemėlapio.
Nuo Kopgalio iki Smiltynės perkėlos ir tarpinio finišo lieka paskutinieji keli šimtai metrų, o jėgų dar – nors vežimu vežk!
Kirtęs tarpinį finišą (57 kilometrus per 4 val. 51 min.) poilsio zonoje jau randu besiilsinčius septynis bėgikus.
Sunkiausia – priekyje. Nors antrojoje dalyje nuo Klaipėdos iki Būtingės reikia įveikti mažiau kilometrų, kojos nebe tokios, kaip ryte. Po atpalaiduojančio poilsio jos smarkiai sustiro, tačiau dabar atsigauna nukankintos pėdos – pavaikščiojęs basomis žole nebejaučiu pritrintų pūslių.
Antrajame etape nebedalyvauja tik vienas bėgikas, pasiklydęs dar Nidoje. Pertraukos metu kas miegmaišiuose tūno, kas magnio tabletes ryja, kas tiesiog nekantriai laukia antro starto.
Ties Klaipėdos vasaros estrada prasideda antrasis išgyvenimo bėgimo take etapas. Vos žengus pirmuosius žingsnius nuaidi skausmingas dalyvių riaumojimas – raumenys įsitempia kaip virvė, tempiama tarp dviejų automobilių. Po kelių kilometrų – jau paprasčiau, kojos vėl apsiprantao, grįžta kovojimo instinktas, ir aš bet kokia kaina užsibrėžiu pasiekti galutinį finišą.
66-asis kilometras. Prisikabinu prie vienos iš pirmaujančių grupių ir sukandęs dantis laikausi už jų nugarų. Vėjas įsismarkauja ir vos neplėšia mūsų nuo asfalto, į akis barstydamas įkyrias dulkes. Pradeda krėsti šaltis, prakaitas nebėga, sausas vėjas jį iškart džiovina, palikdamas ant veido druskingą sluoksnį. Greitis nemažėja, anaiptol – bėgimo tempas dar didesnis nei pirmuosius 20 kilometras!
Tai išgąsdina, taupydamas jėgas ir žinodamas savo galimybes sulėtinu tempą ir pasilieku vienas kovoti su vingiuojančiu taku ir vėjo malūnais.
80-asis kilometras. Atrodo, kad tuoj lūšiu perpus. Sunku ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai – vien pagalvojus, kad dar reikės įveikti per 20 kilometras, o kojų nebegaliu pakelti. Ties Palangoje pastatytu maitinimo punktu gaunu dar vieną valios ir optimizmo dozę ir kimbu į atlapus paskutinei atkarpai. Orientacinis žaidimas vėl prasideda, kai sumaišęs kryptis atsiduriu šurmuliuojančioje Basanavičiaus gatvėje.
Akimirką dairausi aplinkui, klausiu gatvės muzikantų, ar nematė daugiau bėgikų, metuosi į vieną pusę, į kitą, kol susirandu dviračių taką į Šventąją.
90-asis kilometras. Išlikimas prasideda. Kojų pakelti nebegaliu, bet noras kovoti niekur nedingsta, bandau kojas ne kelti, o tiesti į priekį ir likusią distancijos dalį tampu greituoju ėjiku. Tempas ties sodybomis pagyvėja. Močiutės mojuoja rankomis, atsakyti tuo pačiu nebeturiu jėgų, bet šypseną išspaudžiu. Netoli Šventosios mane aplenkia vienas iš dalyvių, kuris kartoja: „Privalai baigti, privalai“.
Šventojoje – dar vienas orientacinis ruožas. Kas keli šimtai metrų klausiu pavienių praeivių, kur tas Šventosios tiltas. Kas keliasdešimt metrų akys merkiasi iš skausmo keliant kojas ant šaligatvio. Pagrindinė gatvė panaši į minų lauką – vyksta kelio darbai, tenka ir per smėlio duobes bristi, ir per akmenis pašokinėti.
97-asis kilometras. Šventosios tiltas! Jau matau ženklą „40kilometras“, ir nauja geros nuotaikos banga pliūpsteli į išsunktą kūną. Už krūmų pasislėpęs laukia ir vienas iš organizatorių, kuris su gėrimais, vaisiais, duona ir druska ant mašinos kapoto atrodo kaip vestuvininkas.
Paskutiniai kilometrai. Bėgu tiesiu ir tuščiu keliu, ieškau bažnyčios silueto ir kartoju: „Aš esu 101 kilometras, aš esu 101 kilometras!“
Štai ir Būtingės bažnyčia! Neatsimenu, kada taip džiaugiausi matydamas bažnyčią. Nors galva sukasi ir kojos linksta, raudonplytės bažnyčios frontone įžvelgiu pastatymo metus – 1824-ieji.
Įbėgu į dulkėtą vieškelį. Pasigirsta šauksmai ir plojimai, bet jie skamba lyg būtų už kadro, matau pažįstamus veidus, bet jie ne tokie, kaip buvo anksčiau. Stebi, lyg gailėtųsi. Kirsdamas finišą bandau pašokti, bet tai pavyksta padaryti tik su viena koja.
Atlikus bet kokį darbą apima geras jausmas. Šis jausmas – visam gyvenimui. Atbėgęs nekrentu ant žolės, bet spaudžiu kumščius ir pats tuo negaliu patikėti.
Kaip jaučiasi žmogus po tokio alinančio darbo? Kiekvienas dalyvis vidutiniškai sudegina apie 7–8 tūkst. kalorijų, tai yra 3–4 dienų kalorijų norma. Organizmas išsenka, todėl jį reikia iš naujo pakrauti – kaip kompiuterį, kaip baterijas. Kojos nesilanksto, lipant į automobilį kojas susikeliu rankomis. Batus užsirišu per 3 min., pasikelti nuo kėdės – tas pats, kas keltis 5 val. ryto esant didžiausiam pelėdai.
Galvoje sklando pasitenkinimo jausmas ir mintys apie naujus iššūkius.