Ne, galbūt kelių savaičių išvykos iš biudžeto finansuoti ir nebūtų reikėję. Pinigų jai būtų radusi Lietuvos futbolo federacija ar, dar geriau, FIFA. Bet vis tiek būtų tekę sukrapštyti šį tą premijoms, ąžuolo vainikams, dūdų orkestrams.
Gal dar kokią treniruočių stovyklą prieš pasaulio čempionatą tektų pafinansuoti.
Dabar valstybės rezervo fondai saugūs. Nereikės vėl skriausti medikų, policininkų, pedagogų ir, be abejo, pačių seimūnų. Liks daugiau pinigų „Pūkuotuko pasauliams“, kavos servizams ir kitokioms būtiniausioms kanceliarinėms išlaidoms.
O vis dėlto gaila. Po auksinio 2008-ųjų rudens ilgi tūkstančiai kilometrų, mūsų šalį skiriantys nuo Pietų Afrikos Respublikos, buvo ištirpę iki ranka pasiekiamo atstumo. Bet jo lietuviai, regis, taip ir nebesugebės įveikti.
Rudenines futbolo šventes šiemet atsivijo pagirios. Trys pralaimėjimai iš eilės varžovų sąskaitą papildė 9 taškais, mūsų ekipos – tik neigiamais rodikliais. Nė vieno taško, nė vieno įvarčio.
Vargu ar tų taškų ir tų įvarčių lietuviai buvo verti užvakar Marijampolėje. Negali sakyti – šeimininkai stengėsi, tačiau tokių velniukų, kokie degė Rumunijos futbolininkų akyse, mūsiškių žvilgsniuose trūko.
Rumunų atakų bangos nuo pirmųjų minučių ėmė plauti lietuvių gynybos pamatus. O šie pasirodė sulipdyti ne iš pačios tvirčiausios medžiagos.
Nuolat slidinėjantys, individualias dvikovas pralaimintys mūsų gynėjai. Saugai, varžovams atakoje suteikiantys tiek erdvės, kiek patys neturėjo net ir svajonių mače Rumunijoje. Ir vienišas puolėjas, beviltiškai bandantis išsaugoti kamuolį.
Emocinė pergalė. Taikliai laimėjimą 3:0 pirmosiose atrankos rungtynėse Rumunijoje apibūdino kažkuris mūsų žaidėjų.
Tą patį galima pasakyti ir apie rumunų pergalę. Naujojo trenerio ir šviežio kraujo atgaivinti svečiai pasiekė revanšą.
Lietuvių treneriui Jose Couceiro, matyt, reikėjo ieškoti patikimesnio pabūklo, galinčio nugesinti tą emocinę bangą.
Portugalas apsiribojo palikdamas seniai išmėgintą žaidimo sistemą. Tie patys 4 gynėjai, Deividas Šemberas ir Linas Pilibaitis aikštės viduryje, judrūs krašto saugai. Kluže sistema veikė puikiai, Marijampolėje – nebe.
Lietuvos futbolo rinktinės akcijos smarkiai nusmuko. Galbūt, jau ir pasiekė dugną. Kiekvienas, net ir pradedantis, makleris žino, kad nuvertėjusios akcijos neišvengiamai pradės kilti.
Žinoma, jeigu pati rinktinė nebankrutuos, pavyzdžiui, rudenį Fareruose pralaimėdama pirmą iš trijų likusių mačų.