Šio dienraščio žurnalistas pakalbino buvusį Lietuvos rinktinės kapitoną - apie
Eurolygos finalą, ateitį Maskvos CSKA, NBA ir Lietuvos rinktinę.
- Ramūnai, geriausio lygos krepšininko rinkimuose jūs nugalėjote didžiule
persvara. Malonus toks rezultatas?
- Žinoma, pripažinimas visada maloniai nuteikia. Tačiau, mano manymu, sezonas
komandai galėjo būti ir geresnis. Nelaimėjome Rusijos taurės, Eurolygos finale
pralaimėjome Atėnų „Panathinaikos“. Gerai, kad pavyko aukšta nata baigti Rusijos
superlygos finalą. Visada apmaudu, kai nepavyksta iškovoti titulo, tačiau juk ir
varžovai žaidžia tam, kad laimėtų.
- Pasvarstykime dar kartą - kodėl CSKA nepavyko laimėti Eurolygos?
- Negaliu pasakyti, kas komandai kažko trūko. Man atrodo, kad CSKA
buvo labai gerai pasiruošusi. Iki šiol negaliu suprasti, kas atsitiko finalo rungtynių
antrajame kėlinyje, kuris tiesiog nužudė komandą. Atvirai kalbant, rungtynių su
„Panathinaikos“ vaizdo įrašo nežiūrėjau. Ir nesiruošiu to daryti.
- Paskutinės atakos metu lemiamas metimas buvo patikėtas jums. Iki tol tokio
svarbaus metimo jūsų karjeroje nebuvo?
- Olimpinėse žaidynėse Sidnėjuje, kai dar buvau Lietuvos rinktinės debiutantas,
turėjome puikią galimybę įveikti JAV „Svajonių komandą“. Tačiau rungtynių
pabaigoje nepataikiau baudos metimų. Žinoma, su tokiomis nesėkmėmis sunkiai
susitaikai. Ypač sunku, kai praleidi realią galimybę iškovoti pergalę. Tačiau
jeigu esi tikras profesionalas, turi išmokti pralaimėti. Gyvenime visko būna,
negali laimėti visko.
- Jeigu CSKA būtų laimėjusi Eurolygą, jūs pagal laimėtus titulus būtumėte pasivijęs
savo tautietį Šarūną Jasikevičių. Ar kalbėjote su juo Berlyne?
- Labai nedaug, vos keletą minučių pabendravome, ir viskas. Šarūnas prisipažino,
kad per paskutinę ataką man išmetus kamuolį jis apmirė. Taip pat dar paklausė, ar
tikrai nebežaisiu Lietuvos rinktinėje. Pakalbėjome ir apie „Panathinaikos“ -
sakė, kad Atėnuose jam labai patinka.
- Po pirmojo sezono CSKA komandoje tapote naudingiausiu Eurolygos reguliaraus
sezono žaidėju. Šį sezoną esate išrinktas naudingiausiu Rusijos superlygos
krepšininku. Nepavargstate nuo nuolatinės atsakomybės? Juk lyderio vaidmuo - ne tik
pripažinimas, geras kontraktas ar pagyros, bet ir nuolatinis psichologinis
spaudimas.
- Jeigu visi žaidėjai bijo atakuoti krepšį, kažkam galų gale tai reikės padaryti.
Tai, kad lemiamus metimus treneriai patiki geriausiems žaidėjams, - logiška. Po
kelerių metų jaunieji žaidėjai subręs, įgis patirties ir taip pat jau galės nulemti
rungtynių baigtį. Žinoma, tai nėra paprasta. Tačiau laikui bėgant pripranti.
- Kontraktą su CSKA pratęsėte dar prieš finalo seriją su „Chimki“.
- Taip, dar dvejus metus praleisiu Maskvoje. Labai džiaugiuosi, kad CSKA norėjo
mane išsaugoti komandoje. Čia jaučiuosi puikiai. Pagal žaidėjus,
trenerius, infrastruktūrą ir vadybininkų darbą šis klubas - vienas geriausių
Europoje.
- Ar jūsų šeima čia greitai apsiprato?
- Aš pats apskritai labai greitai priprantu prie naujos šalies. Žinoma, Maskva -
ypatingas atvejis (juokiasi). Man čia labai patogu. Su Rusijos orais esu gerai
susipažinęs, problemų dėl kalbos taip pat nėra. Automobilių spūstys - jas visi
visada prisimena, ir šią problemą išspręsti sunku. Tačiau galima viską iš anksto
suplanuoti, kad viską laiku suspėtum.
- Laisvo laiko turbūt lieka labai nedaug?
- Žinoma, jo per mažai. Stengiuosi kiek įmanoma daugiau laiko skirti šeimai, todėl pats geriausias laisvalaikis - pasivaikščiojimas su vaikais po parką. O atostogas praleisime Lietuvoje. Jūra, puiki gamta. Ko daugiau reikia?
- Jūsų karjera Lietuvos rinktinėje galutinai baigta?
- Taip. Tai - galutinis sprendimas. Kiekvienas žaidėjas jaučia, kada ateina
laikas vasaras skirti poilsiui. Žaisti rinktinėje man visada buvo didžiulė
garbė, dalyvavau visuose turnyruose. Metai iš metų dirbau be poilsio. Ir kartą
organizmas pajuto, kad to poilsio reikia daugiau. Ką gi, trys su rinktine iškovoti
medaliai - neblogas rezultatas.
- Jūsų karjera rinktinėje baigėsi pralaimėjimu argentiniečiams.
- Nusivylimas buvo didžiulis, juk galėjome kovoti ir dėl aukso. Pusfinalyje su
Ispanija žaidėme neblogai, tačiau kažko pritrūko, kaip ir rungtynėse dėl bronzos
medalių.
- Penkiose olimpiadose iš eilės Lietuvos rinktinė pralaimėjo pusfinalyje.
Mistika?
- Taip, kažkoks užkeikimas. Skirtingi metai, skirtingos priežastys, o rezultatas
- toks pat. Sunku pasakyti, ko mums trūksta. Atėnų olimpiadoje, kai susitikome su
italais, manau, neįvertinome varžovo. Mes jau galvojome apie finalą. Pasirodė,
kad tą darėme per anksti. Po rungtynių jautėmės tarsi laidotuvėse - juk visi mus
laikė turnyro favoritais. Dar ir dėl to, kad į finalą nepateko JAV rinktinė.
- Krepšinis Lietuvoje - tarsi religija. Nepavargstate dėl nuolatinio dėmesio?
- Kai žaidi, palaikymas yra labai svarbu. Kai sezonas baigiasi, žinoma, norisi
poilsio, taip pat - ir asmeninio. Tačiau kaip ir visada - per daugelį metų prie to pripranti. Bet kokiu atveju, puiku, kad mūsų šalyje dievinamas krepšinis. Kad ir kaip bebūtų, esu labai dėkingas aistruoliams už palaikymą. Jų indėlis į pergalę - labai svarbus.
- Nemanote, kad per ilgai žaidėte Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje?
- Nenoriu spėlioti apie tai, kas galėjo būti. Neturiu dėl ko gailėtis. Iš „Lietuvos ryto“ išėjau būdamas 26-erių ir suspėjau pažaisti ne viename aukšto lygio klube.
- O apie NBA vis dar pagalvojate?
- Minčių buvo, ypač jaunystėje. Tačiau tada jokių konkrečių pasiūlymų iš ten nebuvo, todėl ir viskas liko mintyse. O kai tapau garsiu krepšininku, atsirado tam tikros galimybės išvykti, tačiau nesinorėjo pirkti katės maiše. Kiti išvyksta nežinia kur vien dėl to, kad pažiūrėtų, kaip ta NBA atrodo. Nesu įsitikinęs, kad tai būtų teisingas sprendimas. Tačiau tikrai nesakau „ne“. Dar ir sulaukęs 33 metų, kai baigsis kontraktas su CSKA, esu pasiruošęs priimti pasiūlymą iš NBA. Bet pasikartosiu - kažką kažkam įrodinėti nesiruošiu.
- Ką ketinate veikti baigęs karjerą?
- Žaisti krepšinio iki 40-ies tikrai nesiruošiu. Kai tik pajausiu, kad pradedu pasiduoti, iš karto baigsiu karjerą. Trenerio darbas manęs nevilioja - treneriams darbo būna daugiau nei žaidėjams. Tiesiog norisi kuo daugiau dėmesio skirti šeimai.