Š.Kalmanovičius ilgai svarstė, kur dėtis per Rusijos ir Lietuvos krepšininkių rungtynes vakar ramiame Latvijos miestelyje Valmieroje.
„Lietuvoje gyvenau daug metų, todėl man sunku rungtyniauti prieš Lietuvą.
Galbūt per mačą būsiu tribūnose“, – traukdamas antrą cigaretę iš eilės svarstė Rusijos moterų rinktinės vadovas.
Tačiau 60-metis turtuolis negali būti paprastas žiūrovas. Vakar jis nenustygdamas vietoje blaškėsi tarp suolo ir aikštės, kol Rusijos krepšininkės 60:52 įveikė lietuves.
Mūsų šalies komanda liko trečia C grupėje ir be įskaitinių taškų pateko į antrąjį etapą, kuriame laukia trys dvikovos su pajėgiausiomis trimis D grupės komandomis.
Europos čempionių titulą ginanti Rusijos rinktinė žingsniuoja neklupdama, bet ne be aistrų. Atrodo, tai ir neįmanoma, kai su komanda būna Š.Kalmanovičius.
„Septyni“, – iškeltais pirštais rodydamas derinį rikteli Š.Kalmanovičius.
Rusijos rinktinės treneris Valerijus Tichonenka nusišypso, bet nieko nesako.
Treneris tylėjo ne vieną kartą, kai Š.Kalmanovičius nurodinėjo, kuri žaidėja aikštėje turi keisti viena kitą.
Pastumti trenerį? Net ir tai nėra tabu Š.Kalmanovičiui. Taip buvo per rusių rungtynes su Turkija ir po mačo su Serbija.
„Tiesiog reikia išlaikyti ramybę, – „Lietuvos rytui“ sakė Rusijos rinktinės žaidėja Ilona Korstin, paklausta, ko klauso, jei treneris ir komandos vadovas pateikia savus nurodymus. – Jie randa bendrą sprendimą komandos labui, o mūsų užduotis – vykdyti tai, kas liepiama.
Žinoma, reikia prie to priprasti, bet mes stengiamės“.
Stengtis tikrai verta. Irina Osipova pirmadienio vakarą užsigeidė pasižvalgyti po Valmieros miestą ir iškart nukulniavo prie komandos vadovo.
„Ar šimto dolerių tau užteks? – paklausė Š.Kalmanovičius, atverdamas piniginę ir ištraukdamas latų kupiūrą. – Tai – šimtas dolerių“.
Bučiuoti krepšininkes, jas kutenti ar barti – Lietuvos, Rusijos ir Izraelio pilietybes turinčiam verslininkui tai atrodo įprasta.
„Ji – mano mergina, o ji – duktė“, – rodydamas į Svetlaną Abrasimovą bei I.Osipovą šypsojosi Š.Kalmanovičius.
Irdamasis pro „Vidzemes“ olimpinio centro koridorius jis sutinka serbę Milicą Dabovič ir ją pabučiuoja.
„O kaip manote, ko aš čia atvykau? Pasibučiuoti“, – toliau šypsosi Š.Kalmanovičius.
Jo pokalbis su „Lietuvos rytu“ taip pat buvo ne vien apie krepšinį.
- Rusijos rinktinė laikoma čempionato favorite. Ar ji jaučia įtampą? – „Lietuvos rytas“ paklausė Š.Kalmanovičiaus.
- Aš spaudimą jaučiu. Bet nemanau, kad Rusijos rinktinė šią dieną yra favoritė. Su šiomis įžaidėjomis mes iki finalo nenužengsime.
Mums trūksta tikros įžaidėjos, o ji, Rebecca Hammon iš WNBA „San Antonio Silver Stars“ klubo, atvažiuos tik birželio 14-ąją. Tik ar ji nesulaužys žaidimo?
Yra ir kitų favoričių. Latvijos krepšininkės puikiai susižaidusios ir rungtyniauja namie.
Slovakių rinktinės niekas rimtai nevertina, bet ji turi puikią trenerę amerikietę Poeky Chatman. Slovakija nužengs toli. Kaip ir Ispanija.
Žinoma, ir aš noriu laimėti auksą. Esu maksimalistas. Rusijos rinktinei atstovauja penkios mano klubo (Maskvos srities „Spartak“. – Red.) žaidėjos.
Jeigu Rusija netaps čempione, žmonės juoksis ne iš krepšininkių, bet iš manęs.
- Ar todėl per varžybas dalydamas patarimus žaidėjoms būnate aktyvesnis už trenerį V.Tichonenką?
- Taip. Dar prieš mėnesį ketinau atsistatydinti. Akimirką susimąsčiau: ką aš darau? Juk vasarą mano žmona vadovaus jaunučių rinktinei, reikėtų rūpintis vaikais. Ar ne per daug imuosi?
Tačiau manęs paklausta: „Išsigandai? Bijai pralaimėti?“
Tada nebuvo kur trauktis. Pasakiau, kad nebijau.
- Kaip komanda reaguoja, jei treneris V.Tichonenka liepia atlikti vieną derinį, o jūs – kitą?
- Nenurodinėju, kokius derinius atlikti. Aš sprendžiu, kurią žaidėją reikia keisti, nes V.Tichonenka dar gerai nepažįsta krepšininkių. Ne Rusijos komandos, bet varžovių.
Moterų krepšinyje jis dar naujokas ir nežino, kuri žaidėja gali įmesti tritaškį, kuri meta dešiniąja ranka, o kuri kairiąja.
Todėl priimant šiuos sprendimus dalyvauju aktyviai.
- Kuri komanda šiame čempionate yra gražiausia?
- Aš jau ketverius metus esu įsimylėjęs Aušrą Bimbaitę. Tiesa, ji gal to ir nežino.
Tačiau, mano įsitikinimu, rusės yra gražiausios.
Prieš karą Kaune gyveno vienas žydas humoristas. Kartą jis parašė, kad žydas turi vesti tris kartus.
Pirmą sykį, kol dar esi jaunas, – rusę ar ukrainietę, nes jos yra gražiausios. Antrą kartą – moldavę. Nes būnant vidutinio amžiaus valgis rūpi labiau už grožį, o moldavų virtuvė pati įvairiausia – turi apie 400 patiekalų.
Trečią kartą reikia vesti lietuvaitę arba žydę, nes jos geriausiai prižiūri kapines.
Esu tokio amžiaus, kad rinkčiausi tarp moldavės ir lietuvės.
Aš feministas. Nuo tos dienos, kai 2002 metais įsimylėjau Aną (A.Archipova – buvusi garsi Rusijos rinktinės žaidėja. – Red.) ir ją vedžiau, krepšininkės man – žvaigždės.
Svarbiausia mano užduotis – kad jos neturėtų rūpesčių, negalvotų apie buitį, vaikus ar vyrus. Todėl daugumos Rusijos rinktinės žaidėjų vyrai yra Valmieroje. Dalis vaikų – irgi.
- Kokias sąlygas suteikiate krepšininkėms šiame Europos čempionate?
- Pervažiavę žaisti į antrą etapą, įsikursime Jūrmaloje. Būsime vienintelė rinktinė, kuri gyvens atskirai.
Visas viešbutis Jūrmaloje, visi 40 kambarių rezervuoti tiktai Rusijos rinktinei.
Iš Rusijos atsivežiau virėjus. Krepšininkėms norisi permainų, kai čempionate praleidžia dvi savaites. Turiu ko nors imtis.
Kitaip žaidėjos pradeda nekęsti viena kitos – jos juk moterys.
Bandau nuslopinti psichologinį nerimą. Įsiterpiu, kai žaidėjos ginčijasi, kuri turėtų žaisti starto penkete ar pyksta, kodėl nesulaukė perdavimo.
Vyrų krepšinyje tokių dalykų beveik nėra. Bet moterys – labai patikimos ir ištikimos. Iš jų sulauki atsidavimo. Jeigu jos tavimi tiki, aikštėje atiduos visą save. Tai mane žavi.
Be to, krepšininkės yra nenuspėjamos.
Tarkim, įžengs į aikštę Maša (Marija Stepanova. – Red.), ir nežinai – gal ji viena pribaigs varžovių komandą, o gal prames pro šalį keturis kartus iš eilės.
Kiekvienam reikia adrenalino. Vienas vaikšto į kazino, o kitas bando perbėgti gatvę degant raudonam šviesoforo signalui. Man adrenalinas, hobis ir gyvenimas yra čia.
- Ar prie Jūrmalos rengsite savo žaidėjoms ką nors panašaus kaip Atėnų olimpinėse žaidynėse, kai Rusijos krepšininkės naktį maudėsi Egėjo jūroje, o šampanas liejosi laisvai?
- Šampano nebuvo. Buvo rusiškos virtuvės patiekalų. Aš ir dabar į Latviją atvežiau juodųjų ikrų – jų krepšininkės galės paragauti pusryčiams kas tris arba keturias dienas.
Juodųjų ikrų gauti nebuvo lengva, bet viešbutyje jau stovi trys statinaitės. Krepšininkėms trūksta to, prie ko jos pripratusios.
Valmieroje mes gyvename viešbutyje, kuriame net nėra restorano. Valgius mums veža iš velnias žino kur – kažkokios kavinės. Gabenant maistas atšąla.
Manau, nieko baisaus nebūtų, jei Lietuvos krepšininkės kartais gautų cepelinų ar šaltibarščių. Tai nebūtų sunku suorganizuoti.
Galbūt, jei prancūzės ar kitos komandos gautų įprasto maisto, jos žaistų geriau? Nes dabar man atrodo, kad šio čempionato lygis yra žemas.
Eurolygos geriausios komandos – Maskvos srities „Spartak“, Jekaterinburgo UGMK ir Valensijos „Ros Casares“ – bet kuri jų turbūt laimėtų šį Europos čempionatą.
- Buvote atskridęs į Kauną kalbėtis dėl „Žalgirio“ rėmimo. Bet Vladimiras Romanovas jus aplenkė. Jei „Žalgiris“ kada nors darsyk kreiptųsi į jus, ką atsakytumėte Kauno komandai?
- Neketinu trukdyti V.Romanovui. Bet jei „Žalgiriui“ reikės pagalbos – aš esu atsitūpęs ir pasirengęs žemam startui.
- Buvote pasišovęs surengti šventę „Žalgirio“ pergalės Eurolygoje dešimtmečio proga. Ar planai pasikeitė?
- Mes norėjome surengti tų metų finalininkų „Žalgirio“ ir Bolonijos „Virtus“ ekipų rungtynes.
Tačiau buvęs Bolonijos klubo treneris Ettore Messina negalėjo dalyvauti – buvo išvykęs į JAV kalbėtis su „Sacramento Kings“ klubu dėl galimo kontrakto.
Planai nesužlugo. Aš nemažai sumokėjau už jubiliejaus progai pagamintus auksinius medalius. Šventę padarysime, bet norime, kad atvyktų bent 6 – 7 italai.
Mačas galbūt įvyks prieš „Žalgirio“ sezono pradžią.