„Jei nekeltume aukštų tikslų, ko tada iš viso važiuoti į čempionatą? Parodyti, kad esame gražiausia komanda? Ir taip aišku, kad gražiausia“, – prieš išvykdamas į Europos moterų čempionatą kalbėjo Lietuvos krepšininkių treneris Rūtenis Paulauskas.
Gal Lietuvos komanda ir buvo gražiausia Latvijoje. Bet krepšinį geriau žaidė vienuolika kitų ekipų. Lietuvės liko dvyliktos.
- Kas lėmė tokį Lietuvos rinktinės rezultatą Europos čempionate? – „Lietuvos rytas“ vakar paklausė R.Paulausko.
- Apibendrinimus reikėtų daryti atslūgus emocijoms. Prisiminti, kas buvo prieš čempionatą, kaip jam rengėmės.
Turnyro metu viskas kaupėsi. Pralaimėjimai atėmė daug fizinių jėgų ir pasitikėjimą.
Aš nesijaučiu nelaimingas dirbdamas ar dirbęs šioje komandoje. Merginos labai stengėsi. Esu nusiminęs ne dėl savęs, bet dėl jų. Jos buvo vertos dar bent dviejų pergalių.
- Jums tai buvo pirmasis čempionatas prie moterų rinktinės vairo. Kuo pirmenybės buvo kitokios?
- Buvau trijuose jaunų krepšininkų čempionatuose. Bet viskas panašu. Organizacija – gera, pralaimėjus porą rungtynių pirmajame etape galima atsigriebti antrajame.
Tai suteikia patirties ir parodo, kad rinktinę Europos čempionatui reikia rengti kitaip.
Pirmiausia, su viena tikra vidurio puolėja čia važiuoti negalima. O be tikros įžaidėjos – tuo labiau.
Mes įžaidėjos pozicijoje išsunkėme Sandrą Valužytę, nes kito pasirinkimo neturėjome.
Bet neatėjau paverkti ar padejuoti.
Mūsų tikslas buvo užimti penktąją vietą. Gal kam nors atrodys, kad tai pasiekti buvo lengva.
Aš galiu pripažinti, kad mes buvome tik šiek tiek silpnesnė komanda už daugumą. Tačiau esame teisingame kelyje.
Mums trūko nedaug, bet žiūrėsime, kas bus toliau.
- Lietuvos krepšinio federacija buvo iškėlusi tikslą – laimėti bilietą į pasaulio čempionatą, kur pateks penkios geriausios Europos komandos. Tikslas nepasiektas.
Ką manote apie savo likimą rinktinėje?
- Manau, kad man pavyko išvengti didelių taktinių, fizinio ir psichologinio komandos pasirengimo klaidų.
Visada atrodo, jog po nesėkmingo pasirodymo teisingas sprendimas būtų trenerį pakeisti.
Ir priimsiu tai, kas bus nuspręsta be manęs.
Aš pats noriu išvažiuoti, pailsėti ir šiek tiek užsimiršti. O tada padarysime išvadas.
Pakartosiu: manau, didelių klaidų pavyko išvengti. Trūkumų yra. Kokių? Susėsime ir išsiaiškinsime.
- Kuris pralaimėjimas čempionate buvo skaudžiausias psichologiškai?
- Viskas būtų pasikeitę, jei būtume nugalėję Turkiją. Turėjome galimybių įveikti Rusiją, bet tai vargu ar būtų pakeitę padėtį. Be to, skaudus pralaimėjimas buvo Prancūzijai.
Po šių nesėkmių krito tikėjimas savo jėgomis. Šio jausmo trūko Gintarei Petronytei, mūsų metikėms, kurios dažnai prametė būdamos laisvos.
- Kodėl Lietuvos rinktinės žaidimas vis ritosi žemyn?
- Viena esminių priežasčių – trumpas atsarginių suolas. Rėmėmės trimis aukštomis žaidėjomis. Kad kiltum, reikia turėti rezervų arba sulaukti bent dalies atpildo, tai yra pergalių. Jos pridengia nuovargį, bet mes viso to neturėjome.
- Išskyrus 2003 metus, kai komanda net nepateko į Europos pirmenybes, žemiausia Lietuvos rinktinės vieta žemyno čempionate buvo šeštoji.
Ar pasirodymas Latvijoje rodo Lietuvos moterų krepšinio krizę?
- Esu tik treneris. Tegu pasako tie, kurie stebi LMKL ir šalies moterų krepšinio rinką.
Aš matau, kad jaunos žaidėjos ateina ir įsilieja į rinktinę. Džiugu, kad yra stiprus klubas – Vilniaus „Teo“, kuris grūdina krepšininkes rimtose kovose. Mūsų klube daug jaunų žaidėjų, jos dar semiasi patirties.
Manau, Aušra Bimbaitė, Daina Staugaitienė ar S.Valužytė niekur neišeis iš rinktinės.
Reikia rengti įžaidėją, sustiprinti priekinę liniją ir turėsime moterų krepšinį, o ne tik vyrų.