Lietuvos policijos mokymo centre instruktore dirbančiai 24 metų M.Čiuplytei šiemet viskas sekasi kaip pasakoje.
Pavasarį Ukrainoje iškovojusi Europos čempionės titulą, lietuvė užvakar Sankt Peterburge tapo ir pasaulio čempione svorio kategorijoje per 65 kg.
Su draugu Kaune gyvenanti naujoji planetos čempionė prisipažino, kad iš plaukimo treniruočių į kiokušin karatė sportininkų būrį įsiliejo netikėtai, tačiau pasirinkimu yra patenkinta.
Iš pradžių siekusi tik gerų rezultatų atkakli sportininkė teigia, kad dabar kiokušin karatė tapo jos gyvenimo būdu.
„Žurnalistai dažnai klausinėja, ar įpykusi neužvožiu draugui. Aš – nekonfliktiška asmenybė. Juolab kad treniruotės taip išsunkia, kad net žodinių barnių nebūna“, – šypsojosi karatė meistrė.
- Ar daug jėgų prireikė įveikti keturias pajėgias varžoves ir iškovoti čempionės titulą? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Čiuplytės.
- Nežinau kodėl, tačiau man pasaulio čempionate buvo truputį lengviau negu Europos pirmenybėse. Gal patobulėjau?
Sankt Peterburge aš varžovių akyse matydavau tik du galimus kovų variantus – arba jos troško mane įveikti pirmosiomis kovos sekundėmis, arba pasiduodavo dar neprasidėjus dvikovai.
Finale žvilgtelėjusi į rumunę Alexandrą Chirilą supratau, kad reikia pasistengti ir ji net nesipriešins.
Smūgių kruša viską sustatė į vietas – nereikėjo jokių pratęsimų. Teisėjai iškart įžvelgė mano pranašumą.
- Ar du Europos pirmenybių nugalėtojos titulai, prie kurių prisidės ir pasaulio čempionės vardas, suteikia kokios nors finansinės naudos?
- Už Europos čempionės titulą gavau tris tūkstančius litų.
Dabar valstybė gal skirs apie 10 tūst. litų premiją.
Mūsų sporto šaka – nekomercinė, todėl pragyventi vien sportuojant neįmanoma. Tačiau dėl to tikrai neišgyvenu – kiokušin karatė tapo mano gyvenimo būdu, tad saviraiška yra svarbesnė už premijas.
- Ko dabar sieksite?
- Japonijoje vyksta pasaulio kiokušin karatė čempionatai kovojant be svorio kategorijų.
Reikia surinkti kuo daugiau reitingo taškų ir būsiu pakviesta dalyvauti. Kitais metais vyks Lietuvos ir Europos pirmenybės, todėl bandysiu jas laimėti ir gauti išsvajotą kvietimą į Japoniją.
Ar sugebėsiu ir ten nugalėti? Kodėl ne?
Mane pasaulio čempionate vadino plaktuku – rankomis smūgiuoju greitai ir stipriai.
Pasaulyje nedaug sportininkių, kurios turėtų tokias stiprias rankas kaip aš. Tad turiu savo privalumų ir Japonijoje galėčiau papildyti savo titulų sąrašą.