Treniruoklių salė, tenisas, krepšinis, krosas. Viskas kaip prieš trejus metus, kai dviejų olimpinių bronzos medalių ir 2003-iųjų Europos čempionas dar nebuvo baigęs karjeros.
Praėjusią savaitę krepšinio pasaulį apskriejo žinia apie 35 metų puolėjo sugrįžimą į aikštę, bet tai nebuvo staigus sprendimas.
„Aš tam rengiausi pusmetį. Su „Uniks“ vadovais nuolat palaikėme ryšį, jie siūlė pabandyti grįžti, todėl nusprendžiau pasirengti ir žiūrėti, kas iš to išeis“, – sakė metų sutartį su Rusijos klubu, kurį treniruoja Valdemaras Chomičius, pasirašęs 204 cm ūgio krepšininkas.
Dabar jo svoris, raumenų apimtis ir riebalų sluoksnis – lygiai tokie, kokie buvo 2007-ųjų vasarą, kai po sezono tame pačiame „Uniks“ puolėjas nusprendė baigti karjerą.
S.Štombergas neprarado ir greičio, staigumo, šoklumo.
„Net tritaškį vieną kitą pataikau“, – juokėsi 1999-ųjų Eurolygos čempionas.
- Kai 2007-aisiais pranešėte apie karjeros pabaigą, visiems atrodė, kad jūsų sprendimas – galutinis. Kodėl persigalvojote? - „Lietuvos rytas“ paklausė S.Štombergo.
- Patys žinote, kokia dabar Lietuvoje situacija – išgyvename ne geriausius laikus.
Per tuos dvejus metus rimtų pasiūlymų iš Lietuvos klubų negavau, o nekilnojamojo turto verslas, kuriuo aš užsiimu, laikinai sustojo.
Nesinorėjo sėdėti rankų sudėjus ir ko nors laukti, jei dar galiu žaisti.
- Ar sprendimo grįžti nepadiktavo emocijos, kai kurį laiką pabuvęs be krepšinio supratote, kad negalite be jo gyventi?
- Kai pailsi, krepšinis tampa mielesnis. Nors aš ir taip nebuvau atitrūkęs – pažaisdavau ir su vienais, ir su kitais, ir su trečiais.
Turėjau progų ir kamuolį palaikyti, ir pamėtyti.
Norėdamas grįžti į aikštę, turėjau stengtis, nes visi iš manęs ko nors tikisi – nenoriu juokinti žmonių.
- Prieš pasirašydamas sutartį su „Uniks“ savaitę Kazanėje treniravotės su jaunimo komanda. Ar buvo sunku varžytis su jaunesniais?
- Jaunimas po atostogų tik pradėjo rengtis sezonui, todėl aš atrodžiau gal net geriau, nes visą vasarą treniravausi.
- Ar liko draugų Kazanėje nuo tada, kai ten žaidėte?
- Smagu ten grįžti – pažįstu ir klubo darbuotojus, ir draugų turiu. Kazanėje man bus lengviau nei, pavyzdžiui, važiuoti į naują miestą. Pažįstu aplinką, žinau, kur gyvensiu.
Važiuosiu vienas – be šeimos, tačiau žmona Simona, duktė Saulė ir sūnus Ignas mane ten aplankys.