35 metų krepšininkas jau po sezono kalbėjo, kad galbūt nebegrįš į aikštę. Tada ir žmona Vita, kažkada baigusi rankininkės karjerą, ir daugybė kitų artimų žmonių siūlė neskubėti, pagalvoti.
„Pagalvojau. Supratau, jog žaisti aukšto lygio krepšinio jau nebeleidžia sveikata.
Man vis atsinaujindavo blauzdos trauma – triskart plyšo raumuo. Sezono pabaigoje pajutau ir daugiau skausmų“, – prisipažino nuo 1993-iųjų profesionalaus krepšininko duoną krimtęs D.Adomaitis, kuriam titulų galėtų pavydėti ne vienas jo kartos žaidėjas.
Paskutinis klubas, kuriam atstovavo iš Šakių kilęs 201 cm ūgio krepšininkas, – Rygos „Barons“.
D.Adomaitis neatmeta galimybės, kad sugrįš į šią ar kurią kitą komandą, kurios aprangą vilkėjo. Tik ne kaip žaidėjas, o kaip treneris.
Su žmona dvi dukteris – 11 metų Urtę ir 7-erių Viltę – auginantis sportininkas tiki, kad trenerio darbe galės panaudoti per karjerą aikštėje sukauptas žinias.
- Dainiau, ar turėjote pasiūlymų žaisti ir kitą sezoną?
- Iš karto po praėjusio sezono agentui pasakiau, kad nieko neieškau. Nebent atsirastų įdomus ir rimtas pasiūlymas.
Ne, ne „Barcelona“. (Juokiasi.) Būkime realistai.
- Buvęs jūsų komandos draugas Kauno „Žalgiryje“ Saulius Štombergas 2007-aisiais irgi skelbė, kad baigia karjerą. Bet kitą sezoną jis grįžta į Kazanės „Uniks“.
Jums nenutiks panašiai?
- Nemanau. Esu apsisprendęs. Bet kalbėjausi su Sauliumi. Vienas skambutis tikrai gali viską apversti aukštyn kojomis.
Tačiau dabar galvoju apie kitokią ateitį, ne žaidėjo.
- Trenerio?
- Taip. Kiekvienas turi daryti tai, ką geriausiai išmano. O aš krepšiniui atidaviau beveik 20 metų, todėl jį gerai išmanau.
Per karjerą teko dirbti su daug gerų trenerių. Man dar reikia mokytis, bet jei labai nori, viską gali pasiekti.
- Ar esate baigęs aukštąjį mokslą?
- Dar ne. Rugpjūčio pabaigoje ketinu nueiti į Vilniaus pedagoginį universitetą. Ten buvau pradėjęs studijas, mokiausi jau trečiame kurse, bet išvažiavau į Kauną ir mokslus teko nutraukti. Noriu grįžti.
- Kaip jūsų šeima sutiko žinią, kad baigiate krepšininko karjerą?
- Džiaugėsi. Juk pagaliau galėsiu su ja normaliai pabūti, rugsėjo 1-ąją nuvesti jaunėlę dukterį į pirmą klasę.
- Jūsų žmona Vita – buvusi rankininkė, jai teko išgyventi karjeros pabaigą. Ar jai buvo sunku pasitraukti?
- Nepastebėjau, kad ji būtų labai išgyvenusi. Ant žmonos pečių daug metų laikėsi šeima.
Ji sudėliodavo viską į savo vietas. Juk visur keliavome kartu.
- Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be krepšinio?
- Puikiai. Yra daugybė dalykų, kuriuos galima nuveikti. Pirmiausia – pabaigti studijas. Be to, norint tapti treneriu, reikia investuoti į save, kaupti žinias.
Pavažinėsiu po trenerių seminarus, gal pabūsiu su viena ar kita komanda, pažiūrėsiu, kaip jose vyksta darbas – yra išlikę gerų ryšių su daug trenerių.
Bet svarbiausia, kad galėsiu skirti laiko sau ir šeimai.
- Ar aikštėje uždirbtų pinigų pakaks, kad kurį laiką galėtumėte tik mokytis ir važinėti, o ne dirbti?
- Mes dėl pinigų skųstis negalime. Viskas gerai.
- Žaidėte penkių šalių klubuose. Kiek kalbų išmokote per karjerą?
- Be lietuvių kalbos, galiu susišnekėti rusiškai, angliškai, lenkiškai, prancūziškai, latviškai.
Italų jau primiršau, nes maždaug dešimt metų nebendravau šia kalba.
- Ar jau radote laiko vienam savo pomėgių – žvejybai?
- Taip, pagaliau. Ir kitą savaitgalį tikiuosi vėl ištrūkti.
Trejus ar ketverius metus niekaip tam neprisiruošdavau.
Yra ir daugiau dalykų, kuriems anksčiau neatsirasdavo laiko.
- Kada paskutinį kartą žaidėte krepšinį?
- Birželio pabaigoje Prancūzijoje. Ten Gravlino-Diunkerko klubas šventė žaidimo aukščiausiojoje lygoje 25-metį. Surinko krepšininkus, kurie kūrė komandos istoriją. Žiūrovų buvo pilnos tribūnos, atmosfera – nuostabi.
Ten būnant kažkas suvirpėjo viduje. Šito jausmo gali trūkti.
- Ar esate patenkintas savo karjera krepšinyje?
- Nemanau, kad ką nors keisčiau, net jei būtų galimybė.
D.Adomaičio karjera
Klubai:
1993-1996 m. Vilniaus „Statyba“.
1996-1999 m. Kauno „Žalgiris“.
1999-2000 m. Montekatinio „Zucchetti“ (Italija), Vloclaveko „Anwil“ (Lenkija).
2000-2003 m. Vroclavo „Sląsk“ (Lenkija).
2003-2007 m. GravlinoDiunkerko „Maritime“ (Prancūzija).
2007-2009 m. Rygos „Barons“ (Latvija).
Svarbiausi titulai:
1996 m. Europos jaunimo čempionas.
1997-1999 m. LKL čempionas.
1998 m. Europos taurės laimėtojas.
1999 m. Eurolygos čempionas.
2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas.
2001-2002 m. Lenkijos čempionas.
2008 m. „FIBA Europe“ taurės laimėtojas.
2008 m. Latvijos čempionas.