Šiandien maču su Slovėnija kontrolines varžybas Ispanijoje pradedančios Lietuvos rinktinės kandidatui 190 cm ūgio 27 metų T.Delininkaičiui kiekvienos rungtynės dabar yra išskirtinės.
Ne sykį į pagrindinę rinktinės sudėtį prasimušti bandžiusiam klaipėdiečiui iki šiol pasisekė tik kartą – prieš trejus metus gynėjas atstovavo Lietuvai pasaulio čempionate Japonijoje.
Be to, pastaruosius du sezonus Ukrainos klubuose Mariupolio „Azovmaš“ ir Kijevo „Budivelnyk“ rungtyniavusio krepšininko žaidimą atidžiai stebi įvairių šalių komandų agentai.
- Tomai, kas nutiko, kad vienintelis iš visų rinktinės žaidėjų dar neturite sutarties su klubu?
- Tiesiog susiklostė tokia situacija. Bet stengiuosi apie tai negalvoti, kad netrukdytų žaidimui.
Dabar visos mintys – apie rinktinę, o darbo ieško agentas.
- Jūs buvote minimas tarp kandidatų Mursijos ekipoje pakeisti Donatą Slaniną.
Ar tiesa, kad pasirašyti sutartį su Ispanijos klubu sukliudė per menkas jums pasiūlytas atlyginimas?
- Nenoriu komentuoti visų smulkmenų, tik galiu patvirtinti, kad šis klubas manimi iš tikrųjų domėjosi.
Domėjosi ir Valensijos „Pamesa“, kurią treniruoja mane iš „Lietuvos ryto“ laikų pažįstantis Nevenas Spahija.
Girdėjau, kad manimi domėjosi Romos „Lottomatica“, Kauno „Žalgiris“, bet konkrečių pasiūlymų nebuvo.
- Buvote vienas „Budivelnyk“ lyderių. Ar šis klubas nesiūlė likti?
- Siūlė. Tačiau norėčiau žaisti ne tik vietiniame čempionate, bet ir žemyno turnyruose.
Viena sąlygų – klubas turėtų dalyvauti bent Europos taurės varžybose.
- Žaidimas rinktinėje, ko gero, geriausias būdas pasirodyti agentams.
- Taip, nes pastarąjį sezoną manęs beveik niekas nematė. „Budivelnyk“ dalyvavo tik Ukrainos čempionate, kuris buvo pusiau legalus.
Tuo tarpu Lietuvos rinktinę net ir per draugiškus turnyrus stebi daugybė specialistų.
- Sezono pabaigoje jūs porą sykių buvote susižeidęs, bet vis tiek kvietimo į rinktinę neatsisakėte.
Ar jūs nebijote patirti traumos? Juk tada darbo paieškos dar labiau apsunks.
- Aišku, rizikos yra, bet bijai vilko – neik į mišką. Susižeisti įmanoma ir einant gatve. Pusantro mėnesio pailsėjau, todėl buvau išsiilgęs krepšinio, o apie dvejones nebuvo nė minties.
Žaisti rinktinėje – garbė kiekvienam sportininkui.
- Kuo išskirtinė rinktinė, kad po sunkaus sezono vietoj poilsio su šeima ar draugais krepšininkai nedvejodami važiuoja į stovyklą?
- Tai gali pajusti tik rinktinėje pabuvęs sportininkas.
Gali iš lovos atsikelti ir prasčiausios nuotaikos, skaudamais raumenimis, bet viskas išnyksta, kai susitinki draugus.
Klube viskas kitaip – suburiami skirtingų tautybių, papročių žmonės. Rinktinėje atmosfera skiriasi 100 procentų. Čia visiems smagu.
- Vienam rinktinės krepšininkui po draugiškų rungtynių maratono teks išvažiuoti. Nebijote, kad vėl liksite už borto?
- Apie tai nemąstau, stengiuosi darbu įrodyti, kad esu vertas likti. Treneriai priims tinkamiausią sprendimą.
Jei nepateksiu, reikės ieškoti priežasčių savyje – vadinasi, kažko nepadariau.
Bet kokiu atveju stengsiuosi nelikti tryliktas.
- Rinktinei labiausiai trūksta įžaidėjų. Ar galite sėkmingai žaisti šioje pozicijoje?
- Man priimtinesnė atakuojančiojo gynėjo pozicija, bet galiu būti ir įžaidėjas.
- Žaidėte rinktinėje, kai jai vadovavo treneris Antanas Sireika.
Kuo šis specialistas skiriasi nuo Ramūno Butauto?
- R.Butautas – gerokai griežtesnis, vadovaujamės griežtomis schemomis, o A.Sireika leisdavo daugiau improvizuoti.
Negaliu skųstis nė vienu iš jų, nors man patinka griežti, užsispyrę, ambicingi žmonės.