Juokais ir rimtai. Broliai Lavrinovičiai – apie baimes, mokyklos laikus, automobilius ir krepšinį (4 video, nuotraukos)

„Esame tokie, kokie esame. Į rinktinę atvažiuojame ne tik pokštauti, bet ir dirbti“, – sako Lavrinovičiai.

Lapkričio 1 d. 30-mečius švęsiantys broliai negalvoja, kada baigs karjerą rinktinėje ir kabins batelius ant vinies. „Kol yra noro ir jėgų, žaisime. Nieko neplanuojame, nes jei tai darai, ne visada pavyksta“, – vienas kitą papildydami kalba broliai.

Pokalbis su broliais Lavrinovičiais – ne tik apie krepšinį. Juokais ir rimtai – apie laisvalaikį, pomėgius, mokyklos laikus, automobilius, balandėlius ir kompiuterinius žaidimus.

Žiūrėkite pokalbio su Lavrinovičiais pirmąją, antrąją, trečiąją ir ketvirtąją dalis.

Darjušas: Rimtai susipykstame daugiausia penkioms minutėms. Bet tokių rimtų pykčių, kad nebenorėtume bendrauti, nebuvo ir, tikiuosi, nebus.

Mes vertiname brolių ryšį ir nenorime jo prarasti dėl kažkokių dalykų. Brolystė mums – svarbiausia.

D.: Butą Vilniuje jau įsirengėme. Ir šunį turime.

Kšyštofas: Dabar Vilniuje gyvename vieno kambario bute, bet neseniai įsigijome butą tame pačiame name, kur apsigyveno brolis. Tik mano butas dar neįrengtas, 2–3 mėnesius dar užtruks, kol įsirengsime.

K.: Be abejo, klausiu. Tik aš pažiūriu, ką jis blogai padarė, ir tokių klaidų nekartoju (šypsosi).

– Ar galėtų broliai namie įdėti rozetę, sutaisyti vandens čiaupą, pakeisti dujų balioną?

K.: Lengvai. Tik gal dujų baliono nekeisčiau, pavojinga. Nebent tuščią. Bet namie visus buitinius darbus atlieku.

D.: Net ir grindis išplauna (juokiasi).

D.: Viskas priklauso nuo situacijos, nuo nuotaikos. Jeigu rodo tiesiogiai ir tai – rimta laida, tada jaudulys yra.

K.: Man baimės jausmas atsiranda dėl to, kad kartais sunku rasti lietuviškų žodžių. Jeigu rusiškai klausinėtų, tokios baimės nebebūtų. Mes juk mokėmės rusų mokykloje, nuo vaikystės draugai buvo tik rusai, ir iki 15 metų lietuviškai nebendravome.

– Kuris iš jūsų gyvenime drąsesnis?

K.:

Abu bailiai (juokiasi).

D.: Žiūrint, kokia situacija. Kai reikėdavo eiti ko nors prašyti tėvų, tai brolis, kaip vyresnis, mane siųsdavo. Ir ką darysi, eidavau. Bet dažniausiai pasiskirstydavome.

D.: Man - pavasaris. Po žiemos, kai būna šalta, dažnai – purvina ir drėgna, pasirodžius saulei, kai išlenda žolytė ir sužaliuoja medžiai, man tai būna pats geriausias jausmas.

K.: Man visi metų laikai patinka. Visi turi savo privalumų.

D.: Tau turbūt geriausia rūsyje sėdėti ir laiką leisti (juokiasi).

– Ar norėtumėte, kad jūsų vaikai būtų krepšininkai?

D.:

Žiūrint, kokie krepšininkai taptų. Jeigu jie pasiektų mano lygį – norėčiau. Esu dėkingas krepšiniui, nežinau, ką be jo daryčiau.

Jeigu jis vaikams kažką duotų, būtų gerai. Bet jei jie prarastų sveikatą, bet nieko iš krepšinio negautų, tokiu atveju būtų neverta. Tada jau geriau vaikas būtų profesorius – vaikšto su akinukais ir knygą skaito.

D.: Skaitome, ypač paveiksliukus žiūrime (juokiasi). Paskaitome, bet taip dažnai, kaip mano žmona – kiekvieną laisvą minutę, nelabai.

K.: Paskutinė knyga, kurią skaičiau, vadinosi „Matematika“ ar „Algebra“ (juokiasi).

D.: Abu labai blogai (juokiasi).

K.: Mes iki 8 klasės gerai mokėmės.

– Sėdėdavote viename suole?

D.:

Taip, bet retkarčiais mokytojai išskirdavo, nes kai kartu sėdėdavome, tai pamokos praktiškai nevykdavo.

D.: Tekdavo. Kadangi iš bendraamžių išsiskirdavome ūgiu, dažnai prie mūsų kas nors prisikabindavo, tai duodavome grąžos.

– Ką apskritai veikiate laisvalaikiu?

D.:

Jeigu būname Lietuvoje, tai stengiamės nuvykti į kokią sodybą, prie ežero. Taip pat aplankome senelius, gimines, draugus. Sezono metu daug laisvo laiko nebūna, tai retsykiais nueiname į zoologijos sodą, atrakcionus.

– Kada paskutinį kartą važiavote dviračiu?

D.:

Kokiu dviračiu? Mes treniruoklių salėje dažnai miname dviratį. O kada važiavau paprastu dviračiu, net nepamenu.

K.: Aš prieš dvejus metus Palangoje. Kai su tėvais išsinuomojome dviračius ir visi pasivažinėjome.

– Kokie filmai patinka?

K.: Žiūrime visokius filmus, viskas priklauso nuo nuotaikos.

D.: Man taip pat visokie patinka, tik gal mažiau mėgstu fantastinius filmus.

– Ar žiūrint dramą nesinori verkti?

D.:

Taip dar nebuvo, bet pasitaikydavo akimirkų, kai norėdavosi. Bet negalima, juk vyrai esame (juokiasi).

– Ar būnant tokio didelio ūgio nesunku grybauti?

D.:

Sunku pasakyti, nes nežinome, ar mažiems žmonėms lengva grybauti.

K.: Tai tu gali keturiomis pavaikščioti ir sužinosi (juokiasi). Bet už tai mūsų matomumo plotas didesnis, todėl iš toliau grybus matome.

Bet šiaip mes ir dabar kartais grybaujame, tik krepšinio aikštelėje (juokiasi).

D.: Tikrai ne. Man gaila laiko tokiems dalykams. Nors kortomis per kompiuterį pažaidžiu, žaisti su „Playstation“ gaila laiko.

– Koks pats gražiausias miestas pasaulyje?

D.:

Žinau, kuri valstybė man pati gražiausia – Lietuva. O miestas? Nemenčinė (juokiasi).

K.: Man taip pat gražiausia šalis yra Lietuva. Daug kur yra tekę rungtyniauti, daug kur nuvykti, bet Lietuva man – viena gražiausių šalių.

K.: Tauro kalnas (juokiasi).

D.: Justiniškės (kvatojasi). Šiaip labai gražus senamiestis, Belmontas.

– Jūsų svajonių automobilis?

D.:

Mes nesame automobilių fanatikai, čia reikėtų klausti R.Javtoko.

K.: Mums automobilis reikalingas tam, kad iš taško A nuvyktume į tašką B. Žinoma, geriau, kad jis būtų patogus, saugus. O greitis, variklio galingumas, didesni ratai – mums tai nelabai rūpi.

– Teko girdėti, kad Darjušas – neblogas fotografas. Ar dažnai fotografuojate?

D.:

Nelabai. Galiu vieną kartą, kitą pafotografuoti. Bet jei fotografuočiau kiekvieną dieną ir tai būtų mano darbas, nežinau, ar man patiktų.

K.: Jis pats fotografuotis labiau mėgsta. Kai žmogus talentingas, jis visur talentingas (juokiasi).

– Kuris iš jūsų laimėtų rankų lenkimo varžybas?

D.:

Brolis mane dažniausiai nugalėdavo.

K.: Bet aš tau pasiduodavau, kad tu pasitikėjimo neprarastum.

– Kiek balandėlių ar cepelinų galėtumėte suvalgyti iš karto?

K.:

Žiūrint, kokius balandėlius. Jeigu tokius, kokius daro mūsų mama, tai septynis.

D.: Jeigu siekčiau rekordo, tai aštuonis ar devynis suvalgyčiau. O jeigu norėčiau tik pavalgyti – penkis ar šešis.

K.: Jeigu prieš tai suvalgytum dar sriubos, tai dar mažiau suvalgytum. O jeigu dar ir salotų, tai iš viso mažai.

D.: O jeigu dar silkės su karštomis bulvėmis?

Apie krepšinį

– Kuris iš jūsų yra geresnis krepšininkas?

D.:

Brolis.

K.: Žinoma, brolis.

D.: Iš blogosios pusės įsimintiniausios tos, kai su „Žalgiriu“ apmaudžiai pralaimėjome Tel Avivo „Maccabi“ ir nepatekome į Eurolygos finalo ketvertą. O sėkmingiausios – 2007 m. Europos čempionato rungtynės, kai laimėjome trečiąją vietą.

K.: Skaudžiausias pralaimėjimas Italijos rinktinei Atėnų olimpiados pusfinalyje. O visada malonu prisiminti, kai 2003 m. Europos čempionate Švedijoje iškovojome auksą ir Atėnų olimpiadoje įveikėme JAV rinktinę.

– Didžiausias laimėjimas?

K.:

Didžiausius laimėjimus sieju su rinktine. Kai laimėjome Europos čempionatą, iš karto nesupratau, bet buvo nuostabus jausmas. Taip pat labai brangus bronzos medalis, kurį iškovojome prieš dvejus metus Madride. Mums su broliu tai buvo turbūt didžiausias laimėjimas.

D.: Man su rinktine kol kas pavyko iškovoti tik vieną medalį – bronzos, todėl noriu dar daugiau trofėjų.

– Iki kada planuojate žaisti krepšinį? Kada baigsite karjerą rinktinėje?

K.:

Kol sveikata leis.

D.: Labai daug neplanuojame, nes planai dažnai neįvyksta. Kol yra noro, sveikatos, tol žaisime. Dėl rinktinės – viskas priklausys nuo sezono, nuo traumų. Šiandien gali planuoti, kad kitą vasarą atvažiuosi, o po metų, pavasarį, žiūri, kad negali atvažiuoti. Toli nežiūrime – jeigu viskas gerai, eisime į priekį. Kaip Dievas duos.

– R.Javtokas yra minėjęs, kad rinktinė jam – ne tik krepšinis. Ką jums reiškia Lietuvos rinktinė?

D.:

Robertas labai teisingai pasakė. Čia – ir džiaugsmas, ir bendravimas, ir susibūrimas, ir gera atmosfera, ir daug gerų emocijų. Po metų pertraukos su visais susitikti labai malonu.

– Kokia jūsų nuomonė apie NBA? Ar tai yra jūsų, kaip krepšininkų, tikslas?

D.:

Kiekvienas krepšininkas nori ten žaisti, patirti tą jausmą, pasistumdyti su Shaquille'u O'Nealu. Bet tai jau nėra mūsų tikslas. Prieš dvejus metus turėjome galimybę ten išvažiuoti, bet nusprendėme likti čia. Ir tai padarėme žinodami, kad daugiau tokios galimybės nebeturėsime. Su tuo jau susitaikėme.

Apie rinktinę

– Kuo Ramūnas Butautas skiriasi nuo kitų rinktinės trenerių?

K.:

Išvaizda (juokiasi).

D.: Kiekvienas treneris yra skirtingas. Tų skirtumų labai daug – visų neišvardinsi.

K.: Jis teisingas ir griežtas.

– Ar labai nusivylėte, kad į rinktinė neatvyko Š.Jasikevičius, R.Kaukėnas ir R.Šiškauskas?

K.:

Žinoma, šių žaidėjų nesmerkiame. Kažkada tas laikas turėjo ateiti. Jie baigė karjeras rinktinėje, kažkada ir mes baigsime.

Kai atvažiavome šią vasarą į stovyklą, laukėme, kad netrukus atvažiuos ir Šaras (Š.Jasikevičius), ir Songa (D.Songaila). Bet paskui pagalvoji ir suvoki, kad jie neatvažiuos. Susitaikai su ta mintimi. Pripratome vienas prie kito ir prie naujų žaidėjų. Atmosfera rinktinėje tokia pati, ir viskas vyksta taip, kaip turi būti.

– Ko patys asmeniškai tikitės iš šios rinktinės?

D.:

Spauda daug rašo, kad dabar žaidžiantys krepšininkai yra mažesnio meistriškumo nei išėję lyderiai. Tai netiesa – pats daug kur žaidžiau ir esu 100 proc. įsitikinęs, kad Europos čempionate galime daug pasiekti.

Ir pats treneris šią vasarą rinktinę yra įtaisęs į tam tikrus rėmus. Tai išeis į naudą. Visi esame susivieniję, ir tikiu, kad Lenkijoje laimėsime medalį. Kokios prabos? Bet kuri būtų labai gerai. Jeigu eisime iki finalų, aukso neatsisakysime.

K.: Auksas būtų labai gerai. Bet jeigu sidabrą laimėsime, aš tikrai nesupyksiu, nes iki pilnos kolekcijos man trūksta būtent aukso.

– Pirmiausia laukia rungtynės su galinga Turkijos rinktine, namų šeimininke Lenkija ir favorite nelaikoma Bulgarija. Jeigu pateksite į kitą etapą, kuri rinktinė, jūsų nuomone, yra galingesnė – Serbija ar Slovėnija?

K.:

Pagal sudėtį stipresni slovėnai, bet jiems kažko trūksta – ar charakterio, ar trenerio, ar geros atmosferos. O serbams šią vasarą pralaimėjome – jie labai gerai žaidžia, yra jauni, ambicingi, gerai supranta krepšinį.

– Kas, jūsų nuomone, yra čempionato favoritai?

D.:

Ispanai, žinoma, yra ryškiausi favoritai. Bet stebuklų gali pateikti ir tie patys lenkai, turkai, slovėnai, graikai ar kroatai. Šiais laikais visi moka žaisti krepšinį, todėl kas bus geresnės formos ir geresnės nuotaikos, tas ir laimės.

– Kartu pastaraisiais metais žaidžiate tik rinktinėje, bet atrodo, kad vis tiek vienas kitą geriausiai suprantate. Ar toks įspūdis teisingas?

D.:

Taip yra ne dėl to, kad esame broliai dvyniai. Mes daug laiko kartu treniruodavomės, žaisdavome vienas prieš vieną, kai rungtyniaudavome du prieš du, būdavome vienoje komandoje, todėl gerai žinome, kas ką gali.

Aš jau iš anksto žinau, ką brolis darys gavęs kamuolį.

K.: Jauti tą patį, ką ir aš jaučiu... (juokiasi).

– Ką palinkėtumėte Europos čempionato laukiantiems Lietuvos krepšinio aistruoliams?

K.:

Kad mumis tikėtų, o mes pasistengsime jų nenuvilti.

D.: Jeigu bent vienas aistruolis mumis suabejos, tada viskas. Reikia, kad visi tikėtų, o jeigu jie tikės, tada ir mes tikėsime. Tada žinosime, kad galime, ir laimėsime.