Brolius lydi Lioleko ir Boleko šlovė

„Rozmawiamy po polsku. Ja nerazumiem po litewsku“, – rimtu veidu komandos draugams aiškina Kšyštofas Lavrinovičius.

„Hala Stulecia“ arenoje Lietuvos rinktinės krepšininkai netrukus pradės savo pratybas, ir Brolis darsyk priverčia visus nusišypsoti.

„Dzien dobry“, – po poros valandų Vroclavo „Mercure Panorama“ viešbučio vestibiulyje su svečiais sveikinasi Darjušas Lavrinovičius.

Prie baro sėdi ne tik Lietuvos rinktinės puolėjo žmona Edita, bet ir žaidėjų tėvas J.Lavrinovičius, abiejų dvynių interesams atstovaujantis krepšinio agentas Mateuszas Jodlowskis. Svečiai mėgaujasi vakarinės arbatos puodeliu ir lenkiškai dalijasi karščiausiomis naujienomis.

„Čia daug kas stebisi, kai mes su broliu pradedame tarpusavyje kalbėtis lenkiškai.

Ir viešbučio, ir restorano personalas nesupranta, kaip tai gali būti, kai ant mūsų aprangos mato užrašą „Lietuva“, – šypteli Darjušas.

Broliai Lenkijoje dabar iš tiesų jaučiasi lyg namuose.

Lenkiškai laisvai kalbančius Lietuvos rinktinės aukštaūgius su Europos čempionato šeimininkais sieja ne tiktai kalba, bet kur kas tvirtesni ryšiai.

Per Lietuvos rinktinės pietus Vroclave broliai Lavrinovičiai renkasi „Časka“ desertą – tradicinį lenkišką pyragą su uogiene. Tokį patį, kuriuo visą gyvenimą Lietuvoje juos lepino ir močiutė.

„Su broliu net stebėjomės, kad Vroclave jo skonis visiškai toks pat kaip ir mūsų babytės“, – sako Darjušas.

Nors aštuntąją dešimtį jau perkopusi Stanislava Lavrinovič beveik visą gyvenimą praleido Buivydžių kaime netoli Nemenčinės, kiekvieną vasarą ją iki šiol aplankantys anūkai amžiams įsiminė savo vaikystės pamokas.

Kai Darjušui ir Kšyštofui sukako dešimt metų, jie pirmąsyk savarankiškai atostogauti traukiniu taip pat neatsitiktinai keliavo į Lenkijos miestą Zeliona Gurą.

„Mūsų močiutė jau gimė Lietuvoje, tačiau jos tėvai – gryni lenkai. Vroclave iki šiol turime labai daug giminių“, – prisimindamas šeimos istoriją pasakoja K.Lavrinovičius.

„Mūsų šeima dar nuo senelių laikų visada laikėsi lenkiškų tradicijų.

Ir Pirmąją komuniją priėmėme, ir iki šiol mes lankome lenkišką bažnyčią.

Gyvenime mums lenkų kalba tikrai daug padėjo. Ir manau, kad dar daug padės ateityje.

Juk kalbų mokėjimas niekam netrukdo“, – broliui antrino Darjušas.

Broliams Lenkijoje tikrai netrūksta dėmesio.

Tačiau Vroclave jie turi ir vieną išskirtinį sirgalių.

Krepšininkų tėvas J.Lavrinovičius nusprendė pirmąsyk gyvai pamatyti, kaip jo sūnūs gina Lietuvos garbę Europos pirmenybėse.

Kaip ir dauguma Lietuvos rinktinės sirgalių, į kaimyninę šalį jis keliavo automobiliu.

Po 14 valandų trukusios kelionės prie vairo 55 metų statybininkas Vroclave apsigyveno bute, kuris simboliškai mena bendrą Lietuvos ir Lenkijos praeitį – jis įsikūrė Jogailos ir Vytauto gatvių sankirtoje.

„Šiandien savi žais prieš savus. Bet aš palaikysiu Lietuvą. Kitaip negali būti.

Mes gimėme, užaugome ir visą gyvenimą praleidome Lietuvoje. Ji – mūsų tėvynė“, – prieš Lietuvos ir Lenkijos rinktinių dvikovą aiškino J.Lavrinovičius, prieš septyniolika metų pirmąsyk atvedęs Darjušą ir Kšyštofą į Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą.

„Hala Stulecia“ arenos tribūnose dvynių tėvas vilkės specialius marškinėlius su Lioleko ir Boleko atvaizdu.

Dar 1964 metais pradėto kurti kultinio lenkų animacinio serialo gerbėjų gretos Lietuvoje šią vasarą ėmė augti kaip ant mielių, kai vieno banko reklamoje Liolekas ir Bolekas apsivilko Lietuvos rinktinės marškinėlius, paženklintus Nr.7 ir Nr.12, – dvynių Darjušo ir Kšyštofo numeriais.

„Vaikystėje tai buvo vienas mėgstamiausių mūsų filmų.

Mus tėvas net vadindavo Lioleku ir Boleku“, – vakar prisiminė Kšyštofas.

„Man patinka, kad ir toje reklamoje numeriai buvo uždėti teisingai“, – brolį per dantį traukė Darjušas.

Lioleko ir Boleko ambasadoriais Lietuvoje tapę krepšininkai šiandien pirmąsyk kartu aikštėje kovos prieš Lenkijos rinktinę. Šalį, kuri jų šeimos istorijoje užima išskirtinę vietą.

„Būdavo, ir patys pagalvodavome, ir tėvai gal anksčiau norėjo, kad mes atstovautume Lenkijai.

Bet mes gimėme ir užaugome Lietuvoje, todėl daugiau jaučiamės lietuviais negu lenkais.

Nors gerai pažįstame ir Lietuvos, ir Lenkijos kultūrą, tačiau save laikome lietuviais“, – aiškino Darjušas.

2004 metais Lavrinovičiai net buvo gavę pasiūlymą priimti Lenkijos pilietybę.

Tačiau broliai nedvejodami atsisakė, kai tik sužinojo, kad tuomet praras Lietuvos pasą.

„Ne, brangieji, Lietuvėlės mes tikrai niekada neatsisakysime“, – prisimindamas lenkų viliones aiškino Kšyštofas, dar 2003 metais tapęs Europos čempionu su Lietuvos rinktine.

Broliai kol kas neturi net garsiosios „Karta Polaka“ – Lenko kortos, kurią užsienyje gyvenantiems lenkams po 2007-ųjų priimto įstatymo ėmė dalyti Lenkijos Seimas.

„Šeimoje tokiomis temomis mes niekuomet nešnekame. Manau, kad lietuviai ir lenkai yra labai panašūs ir savo charakteriu, ir mąstymu.

Lenkams atrodo, kad Lenkija – pati geriausia, lietuviams – kad geresnė Lietuva.

Bėdos prasideda, kai niekas nenori nusileisti“, – aiškino marškinėlius su trispalve apsivilkęs Darjušas.

Broliai niekuomet kruopščiai nesigilino į Liublino uniją, tačiau asmeniniu pavyzdžiu jie daug sėkmingiau už ne vieną politiką ar istoriką įrodinėja, kaip galima būtų spręsti sudėtingus Lenkijos ir Lietuvos santykius.

„Didžiausia bėda, kad ir jūs, ir mes bendros istorijos mokėmės iš rusiškų vadovėlių.

Jie manipuliavo ir Lenkijos, ir Lietuvos istorija, kuri mus labiau vienija nei skiria“, – sakė M.Jodlowskis.

Lietuvos rinktinės aukštaūgiams atstovaujantis lenkas krepšinio agentas šįmet nepamiršo ne tik naujausių Lioleko ir Boleko serijų įrašų.

Važiuodamas susitikti su broliais M.Jodlowskis nuolat pasiima ir istorinių filmų apie bendrą lietuvių ir lenkų kovą su kryžiuočiais, o į Vroclavą atvežė filmo „Katynė“ kopiją.

Lietuvos nacionalinės ekipos treneris Ramūnas Butautas galėjo atstovauti Lenkijos rinktinei.

Byrant SSRS dabartinis Lietuvos rinktinės treneris dar buvo profesionalus krepšininkas.

Atgimimo laikais jis keturis sezonus vilkėjo Bialystoko ekipos marškinėlius. Lenkijos klubo vadovai įžaidėjui iš Kauno primygtinai siūlė priimti šios šalies pilietybę ir atstovauti lenkams Europos pirmenybėse.

Nors Lietuva tuo metu jau buvo atkūrusi šalies nepriklausomybę, mūsų krepšininkai dar neturėjo teisės dalyvauti oficialiose varžybose ir ginti šalies garbės.

Tačiau R.Butautas atsisakė finansiškai patrauklaus lenkų pasiūlymo apsivilkti baltą ir raudoną kaimyninės šalies aprangą ir išbandyti savo jėgas 1991 metų Europos pirmenybėse.

„Tais laikais mes verkdavome vien pamatę trispalvę. Minčių apie kažkokius svetimus pasus net kilti negalėjo“, – prisimindamas žaidėjo karjeros laikus vakar sakė R.Butautas.

Romoje vykusiame žemyno čempionate Lenkijos rinktinė užėmė 7-ąją vietą.