Lietuvių pralaimėjimą lenkams ir galimybes analizuoja Lietuvos jaunučių rinktinės treneris Darius Dikčius.
***
Net neabejoju, kad sugebėsime įveikti bulgarus, nors po tokio šoko visko gali atsitikti. Šiemet ir mano treniruojama jaunučių rinktinė buvo atsidūrusi tokioje pačioje situacijoje – pralaimėjome pirmąsias dvejas rungtynes ir atrodė, kad čempionatas baigtas, tačiau mes nusikapstėme iki finalo. Kita vertus, vaikų ir vyrų krepšinį sunku lyginti.
Po dviejų pralaimėjimų, atrodo, kad viskas yra be galo sunku. Pamatėme, kad prasta psichologinė žaidėjų būsena blokuoja veiksmus tiek gynyboje, tiek puolime. Tačiau man tai yra keista, nes mūsų rinktinės žaidėjai yra profesionalai, žaidžiantys geruose klubuose ir uždirbantys didelius pinigus. Jie yra įpratę žaisti svarbias rungtynes, tačiau to nematome Lenkijoje.
Turime pripažinti – mūsų komanda sužaidė itin prastai. Treneriai paruošė rungtynių planą, tačiau žaidėjai jau nuo pirmųjų minučių jo nevykdė. Tokioje situacijoje sunku būna visiems. Galiu tvirtai pasakyti, kad jeigu ir kitose rungtynėse nesužais mūsų gynėjai, rinktinė nieko nelaimės. Dideli žmonės negali susikurti situacijų sau.
Gynėjai privalo imtis iniciatyvos. Antrosios linijos žaidimą puikiai iliustruoja atakų pabaiga – likus kelioms sekundėms mažas žaidėjas numeta kamuolį krašto puolėjui, o šis nebeturi kur jo dėti ir meta bent krepšio link. Suprantu, kad ir gynėjui nelengva, tačiau jo pareiga tokiais momentais imti kamuolį ir bandyti kažką daryti.
Būtina bent bandyti ką nors daryti. Rungtynėse su lenkais pastebėjau, kad žaidėjai po užtvarų bijo mesti į krepšį. Bet jeigu nemesi iš tokių padėčių, tai turi mesti iš daug sudėtingesnių ir prastesnis pataikymo procesas garantuotas. Taip ir atsitiko. (Lietuviai pataikė 4 tritaškius iš 18 – 22 proc. taiklumas).
Treneriai rungtynėse su bulgarais turi atgaivinti Mantą Kalnietį. Toks žaidėjas pernelyg ilgai sėdi ant atsarginių suolo, komandai trūksta jo indėlio. Be to, mano nuomone, laikas sumažinti Lietuvos penketuko ūgio vidurkį. Mes žaidžiame per aukštais žaidėjais ir nesugebame sugaudyti varžovų mažųjų krepšininkų. T.Delininkaitis dažniau galėtų žaisti atakuojančio gynėjo pozicijoje. Dabar tai dažnai daro S.Jasaitis, o jis galėtų pasislinkti į lengvojo puolėjo vietą.
Kita vertus, T.Delininkaičiui, M.Kalniečiui, A.Mažučiui ir A.Jomantui sunku pakeisti tokias žvaigždes, kaip Š.Jasikevičius, R.Kaukėnas ir R.Šiškauskas. Rinktinė neteko pamato, todėl naujokams yra dvigubai sunkiau.
Rungtynėse su lenkais treneriai vėl dažnai keitė žaidėjus. Suprantu jų norą išlaikyti žaidimo tempą, nes geriau, kai vienas krepšininkas visas jėgas atiduoda per 5 minutes, nei tausodamas save žaidžia 40 minučių. Matėsi, kad buvo pasiruošta gaudyti lenkų lyderius, dvigubinti gynybą prieš juos, padėti vienas kitam, bet šis planas sugriuvo kaip kortų namelis jau per pirmąsias minutes.
Sunku tvirtinti, kad bandymas remtis 6-7 žaidėjais visų rungtynių metu padėtų laimėti rungtynes. Tai yra kiekvieno trenerio sprendimas. Maniau, kad tokios taktikos laikęsi lenkai išsikvėps anksčiau. Nors jie ketvirtojo kėlinio pabaigoje pavargo, tačiau M.Katzurino auklėtiniams pakako susikrauto pranašumo iki rungtynių pabaigos. Įgyti pergalingą pranašumą jiems padėjo drąsa ir ryžtas. To labai trūko mūsų krepšininkams.
Šis čempionatas sunkiai prognozuojamas, todėl dar nenurašykime savo komandos. Manau, kad jie dar gali parodyti tai, ko iš jų laukiame. Prisiminkite kad ir ispanus – jie pralaimėjo pirmąsias rungtynes serbams, bet išliko šių pirmenybių favoritais. O pirmadienį juos įveikę serbai antradienį nusileido slovėnams.
Abejoju, kad panašaus stiliaus komandos, kaip lenkai, žengs toli. Susidūrę su rimtu varžovu jie turėtų išsikvėpti.