Pralaimėjome Farerams. Pokštas? Pažeminimas? Dugnas? Kaip pažiūrėsi.
Kažkada labai seniai, kai Vilniuje Lietuvos rinktinė neįveikė tų pačių Farerų komandos, teko rašyti pamfletą, kurio esmė buvo maždaug tokia: nesugebėjome įmušti šaliai, kuri turi tiek gyventojų, kiek Mažeikiai, ir kurioje, kitaip nei Mažeikiuose, net žolė neauga.
Nuo to laiko yra tekę aplankyti kažkur Atlante pasiklydusias salas ir įsitikinti, kad žolės ir samanų ten tikrai vos vienas kitas kuokštas. Tačiau standartinio dydžio futbolo aikščių su dirbtine danga Fareruose - daugiau nei Lietuvoje. Ir tose aikštėse žaidžiama – po sunkaus dienos darbo, prieš vidurnaktį, įjungus apšvietimą. Ir žaidžiama taip, kaip jie žaidė prieš Lietuvą: kiekvienas, jei reikės, yra pasirengęs kojomis laužyti rykliams žandikaulius.
Kodėl to neturime mes? Amžinas klausimas. Vieni sako: valdžia nemėgsta futbolo. Kiti papildo, kad futbolo vadovai genialiai sugeba priversti savęs negerbti. Ir vienas, ir kitas teiginys turi logikos.
Pralaimėjimo Fareruose priežasčių plačiąja prasme reikėtų ieškoti ne Tomo Danilevičiaus, Mariaus Stankevičiaus ar Žydrūno Karčemarsko veiksmuose aikštėje. Anksčiau ar vėliau kažkas panašaus turėjo nutikti. Tik kirbėjo viltis, kad to sulauksime vėliau. Gal net ne su šia žaidėjų karta.
Tačiau laikas šiuo atveju ne toks ir svarbus. Gal net gerai, kad dabar, o ne po metų ar dvejų. Kaip teigia kalėjimo patarlė: anksčiau sėsi, anksčiau išeisi.
Kita vertus, Lietuvos futbolas sėdi nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Sėdi ilgam. Atsakomybe dėl to, o reiškia, ir dėl pažeminimo Fareruose, turėtų pasidalyti ir pamatus anarchijai paklojęs asmuo, kuris norėjo būti Majonezo karaliumi, ir bankininko pudelis, kuris, tiesa, šiemet pasiryžo gyventi savarankiškai ir grybštelėjo šeimininko koją taip, kad šis bent iki kito sezono yra priverstas gydytis nuo lietuviško futbolo ambulatoriškai.
Bandyti paversti rinktinę gulbe teks dabartinei futbolo valdžiai. Federacijos vadovui Liutaurui Varanavičiui atrodo, kad to galime sulaukti po kelerių metų. Jaunių ir jaunimo komandų rezultatai bei žaidimas leidžia spėti, kad tai nutiks – jei apskritai kada nors nutiks – šiek tiek vėliau.
O kol kas, ko gero, neverta ieškoti atpirkimo ožių, nors po tokio pralaimėjimo, atrodytų, permainų rinktinei reikėtų. Atstatydinti trenerį? Kažin ar Lietuva galėtų užsienyje rasti kažką geresnio už Jose Couceiro, vertinant kainos ir kokybės santykį. O su savais pranašais rinktinė gulbe paskraidžiusi yra vos porą sykių. Po to iš karto akmeniu tėkšdavosi į žemę.
Reikia manyti, futbolo žiema dabar jau tikrai atėjo į Lietuvą. Atėjo ilgam. Todėl futbolo vadovams lieka palinkėti atidžiai išstudijuoti savo darbo patirtį ir viską daryti priešingai nei buvo daroma iki šiol. Ką pasakyti rinktinei? Ne viskas šiame cikle buvo blogai, ačiū už teigiamas emocijas praėjusių metų rudenį. O jūsų rungtynėmis Fareruose, jei tai paguos, tėvynėje nelabai kas ir domėjosi, Lietuva buvo nugrimzdusi į labai svarbios pasaulio krepšiniui Bulgarijos krepšinio analizę.