Daugybė neramių minčių kankina Lietuvos krepšininkus – kaip suderinti gynybą, išlaisvinti įstrigusį puolimą, kaip uždengti vienos ar kitos rinktinės lyderius.
Bet šalia krepšinio iššūkių visada šmėsčioja ir buitiniai rūpesčiai.
Ką pasiimti į kelionę, kai išvyksti į kitą šalį, būsi ne viename mieste ir nežinai, kada sugrįši namo?
„Lietuvos rytas“ paprašė dviejų patyrusių krepšinio keliautojų – rinktinės vidurio puolėjo D.Lavrinovičiaus ir sporto komentatoriaus R.Petrausko pasidalyti patirtimi.
Jų gyvenimo būdas ir atlyginimas, žinoma, skiriasi. Ar skiriasi ir daiktai lagaminuose?
Svarbiausia – sportbačiai
Prieš kelionę D.Lavrinovičius jokio būtinų daiktų sąrašo nesudarinėja ir lagaminą susikrauna per keliolika minučių.
„Keliauti tenka taip dažnai, kad viską pasiimu automatiškai“, -aiškino 29 metų krepšininkas.
D.Lavrinovičius Europos čempionato metu dažniausiai vilki sportinę aprangą, bet dėl jos sukti galvos nereikia, nes tuo pasirūpina rinktinės pagalbinis personalas.
Aukštaūgiui svarbiausia su savimi pasiimti dvejus sportinius batelius, nes jei tarp skrydžių pasiklystų komandos bagažas, greit naujus gauti būtų sudėtinga.
Nesiskiria su kompiuteriu
D.Lavrinovičiaus lagamine yra bent penkeri marškinėliai, labai daug kojinių ir apatinių kelnaičių – net pats žaidėjas nesuskaičiuoja kiek.
„Taip pat pasiimu džinsus ir batų porą, jei pasitaikytų proga nueiti pavakarieniauti į restoraną“, – pasakojo D.Lavrinovičius.
Krepšininkas visada prigriebia mobilųjį telefoną, jo įkroviklį ir nešiojamąjį kompiuterį.
„Kad galėčiau juo dirbti“, – tvirtina rimtu balsu.
Iš tiesų Darjušas internete dažniausiai skaito naujienas ir „Skype“ programa bendrauja su šeima.
Kosmetiniame krepšininko krepšyje – žmonos Editos įsiūlytas kremas, dantų pasta ir šepetukas, dezodorantas ir skutimosi reikmenys.
„Paprastai skutuosi kas 3-4 dienas“, – kalbėjo D.Lavrinovičius.
Vėliavą teko nuimti
Sportinės aprangos D.Lavrinovičiui skalbti nereikia.
Po treniruočių krepšininkai ją tiesiog sudeda prie viešbučio kambarių durų, o rinktinės masažuotojas Aidas Buzelis viską surenka.
Komandos apranga skalbiama viešbučio skalbykloje.
Apie tai galvoja ir R.Petrauskas – jis norėtų sumažinti savo pasiimamų daiktų skaičių, nors jis ir taip nedidelis.
„Kelionės išvakarėse dalyvavau kaimyno vestuvėse, todėl iš ten grįžęs daiktus susikroviau labai greitai, – sakė krepšinio komentatorius. – Kiek mačiau žurnalistų lagaminų, mano pats mažiausias.
Pasiruošti kelionei neskiriu tiek laiko, kiek moterys, kurios mėgsta būti pasirengusios visiems gyvenimo atvejams“.
Svarbiausią vietą raudonajame lagamine užima trispalvė – ją R.Petrauskas paprastai pasikabina prie savo komentatoriaus stalelio.
Vroclave to padaryti nepavyko: komentatorius tris kartus pakabino trispalvę ir tris kartus buvo priverstas ją nuimti – FIBA klerkai nurodė, kad prie pat aikštės tokios nacionalinės simbolikos neturėtų būti.
Prieš mačą – knyga apie karą
Krepšinio komentatorius įsimetė trejus marškinėlius su Lietuvos rinktinės spalvomis – mėgstamiausią su skeletais ir dvejus žalius.
Lagamine dar tilpo pora džinsų, pora diržų, pora marškinių, penkerios apatinės kelnaitės ir penkiolika porų kojinių – tiek, kiek dienų jis komentuos Europos čempionato dvikovas.
„Neimu nei striukės, nei megztinių, nes neprireikia, – dėstė R.Petrauskas. – Europos čempionatuose 2005 metais Serbijoje ir Juodkalnijoje bei 2007-aisiais Ispanijoje buvo šilta.
Kaip ir pernai pasaulio pirmenybėse Japonijoje, šiemet Lenkijoje irgi šilta“.
Be raudonojo lagamino, R.Petrauskas vežasi ir nedidelį juodąjį, kuriame yra kompiuteris. Juo komentatorius naudojasi rinkdamas informaciją apie krepšinį.
Dar vienas daiktas, be kurio sporto komentatorius neapsieina, – knyga.
Į Lenkiją R.Petrauskas pasiėmė Stepheno Bungay knygą anglų kalba apie karą „Alamein“.
„Antrojo pasaulinio karo istorija – mano hobis. Apie tai namie – visa lentyna knygų, – pasakojo R.Petrauskas. – Be to, prieš krepšinį paskaityti apie karą yra gerai – rungtynės kartais būna kaip karas“.