- Treneri, ar pasitrauksite kartu su R.Butautu?
- Kartu atėjom, kartu ir išeisim.
Bet pirmiausia mes, rinktinės treneriai, turime atsiskaityti už nuveiktą darbą ir rezultatus. Krepšinio federacija mumis pasitikėjo, ir mes dabar jai turime duoti savo ataskaitą.
O po to reikia žiūrėti, kas bus toliau. Visus sprendimus turės padaryti federacija.
- Kai 2001 metais po fiasko Europos pirmenybėse Turkijoje pasitraukė Jonas Kazlauskas, jo asistentas Antanas Sireika neišėjo kartu ir perėmė rinktinės vairą. 2006 metais Gintaras Krapikas pasielgė kitaip - jis nedvejodamas pasitraukė kartu su A.Sireika, kai LKF prezidentas sukritikavo rinktinę dėl „negražaus žaidimo“ pasaulio pirmenybėse Japonijoje. Kurio asistento pavyzdys jums priimtinesnis?
- Kaip parodė istorija, A.Sireikos variantas buvo geras - jis liko, o rinktinė po poros metų tapo Europos čempione.
G.Krapiko istorija - jau kitokia. Tuomet keitėsi visa rinktinės valdžia, buvo naikinamas rėmimo fondas, o federacija paskelbtė konkursas, kurį laimėjęs treneris pasirinko savo asistentus.
Todėl dabar negaliu pasakyti, kuris variantas geresnis - ar išeiti, ar likti.
Bet esmė ne išėjimas, ar pasilikimas. Daug svarbiau yra suvokti, ką mes turime, ir ką mes galime.
Devyniasdešimtaisiais, kai dar žaidžiau Vokietijoje, grįžęs namo nesuprasdavau, kas darosi. Ne vienas draugas man gyrėsi: gavau 5 mln. dolerių paskolą iš banko su Vyriausybės garantija.
Tais laikais turėjome premjerą, kurį visi neveltui vadindavo „Misteris 5 procentai“. Verslininkai palikdavo 5-10 procentų nuo kredito sumos valdininkams, ir džiaugdavosi. Vienas sako: gavau 30, kitas - 50, o gudresni paėmė ir 100 mln. dolerių paskolą.
Klausiu - o kaip Jūs tą paskolą grąžinsite? Jie iš manęs juokiasi - o kam grąžinti? Svarbu paimti.
Už tas negrąžintas paskolas mes mokame dabar - valdžia kelia mokesčius, nes iki šiol reikia vykdyti dar devyniasdešimtųjų metų Vyriausybės prisiimtus įsipareigojimus.
Į rinktinės trenerio darbą reikia taip pat žiūrėti žiauriai atsakingai. Negalima tik šaukti tik „valio“, kai išrinko Dikčių, Petrą ar Joną, kuris laimėjo kažkokį konkursą.
Pirmiausia reikia rimtai išanalizuoti, ką tas treneris gali duoti, kokius žaidėjus mes apskritai turime ir galime surinkti.
Jeigu gausime tą „wild card“ į Turkiją (vardinį kvietimą į 2010 metų pasaulio pirmenybes), jau dabar turime sukti galvą, kas ten žais, galvodami ir apie 2011 metų pirmenybes.
Tie, kurie dabar laukia, norėdami perimti rinktinę į savo rankas, turėtų neužmiršti, kad jiems gali atsitikti lygiai taip pat, kaip mums šiemet - Lenkijoje.
Todėl ir kartoju: pirmiausia būtina gerai pagalvoti, ar verta tas paskolas imti, nes po to jas vis tiek teks kažkaip atiduoti. Neseniai Lietuvoje vėl visi prisiėmė kreditų, prisipirko žemės sklypų, o dabar nežino, ką su jais daryti.
Aš neimu jokių kreditų, kai žinau, kad negalėsiu jų atiduoti.
Ir jeigu taip atsitiktų, kad man kas nors pasiūlytų rinktinės trenerio kėdę, pirmiausia aš labai gerai pagalvočiau, ar reikia ten sėstis. Galvočiau tikrai ne vieną ar dvi dienas ir net - ne vieną mėnesį.
- Su R.Butautu pirmąsyk kartu dar 2004 metais stojote prie Lietuvos jaunimo rinktinės vairo. Po metų Argentinoje iki paryčių kartu šventėte pasaulio jaunimo čempionų titulą. Ar Jūsų draugystė išliko tokia pat tvirta iki šiol?
- Metai bėga, keičiasi mūsų kaip trenerių lygis.
Bet mes su Ramu viską kaip darėme taip ir darome kartu.
Mes kartu užaugome ir nuo senų laikų draugaujame šeimomis. Galbūt net jo sūnus, neduok dieve, būtų paskendęs, jeigu nebūčiau sykį jo išgelbėjęs.
Todėl jokie pralaimėjimai tikrai neturės įtakos mūsų draugystei.
- „Norėtųsi, kad jų santykiai būtų šiltesni“, - atvažiavęs į Lodzę prisipažino Vladas Garastas, paklaustas, ar rinktinės treneriai pakankamai bendrauja tarpusavyje. Kaip vertinate tokius LKF prezidento žodžius?
- Kai man pasakė apie tą interviu, aš buvau žiauriai nustebęs ir supykęs.
Nesimačiau su V.Garastu Lodzėje, bet aš būtinai pats apie tai jį paklausiu, nes noriu gauti kažkokį pasiaiškinimą.
Aš net neįsivaizduoju, kodėl jis pradėjo tokias kalbas. Kur tas mūsų šaltumas?
Po sezono man teko daug aiškinti klubo vadovams, kad privalau važiuoti į rinktinę. „Lietuvos rytas“ žais Eurolygoje, todėl turime tam rimtai pasiruošti.
Į Madrido „Real“ vasarą atėjęs Ettore Messina nenorėjo, kad Europos pirmenybėse žaistų Darjušas Lavrinovičius vien todėl, kad jam su nauja komanda reikia tinkamai pasiruošti Eurolygos kovoms.
Bet aš įrodžiau, kodėl turiu būti rinktinėje. Kovojau tam, kad nepadėčiau R.Butautui? Juk galėjau pasakyti: Ramai, aš negaliu, ir viso gero.
- Tačiau krepšininkai taip pat pastebėjo, jog šįmet rinktinės trenerių santykiai buvo kitokie negu anksčiau. „Jie nesipyko, bet Kurtis nesikišo“, - atvirai kalbėjo žaidėjai. Jie irgi klysta?
- Žaidėjai yra kareiviai, o treneriai - karininkai, todėl nemanau, kad turiu kažkam teisintis.
Mes ginčijamės ir diskutuojame prieš treniruotes ir varžybas.
Anksčiau A.Sireika ir G.Krapikas buvo kartu, Valdemaras Chomičius vaikščiojo atskirai.
Dabar mes susėdame visi kartu, visada išklausome ir Donaldo Kairio, ir skauto Manto Šerniaus nuomonės.
Vakar man paskambino geras draugas iš Kauno. Jis nieko nenutuokia krepšinyje, bet irgi sako per televizorių pamatęs mūsų rungtynes: „Kurti, tu anksčiau buvai aktyvesnis“.
Aš nešokinėjau ir per rungtynes su ispanais Vilniuje, kai mes pirmavome 20 taškų, nešokinėju ir tuomet, kai mes pralaimime. Gal ir aš pasikeičiau, tapau ramesnis.
Antrasis treneris juk negali lakstyti. Turi ramiai sėdėti ir stebėti, kas komandos žaidime negerai.
Taip, Ramui padėjau daugiau prieš dvejus metus, kai mes tik atėjome į rinktinę. Tuomet krepšininkams galbūt turėjau didesnį autoritetą negu jis, nes mane jie dar vertino ir kaip olimpinį čempioną.
Dabar jam tokios pagalbos jau nebereikia.
Antruoju treneriu būti tikrai nelengva, nes kartais gali kiek kitaip vertinti konkrečią žaidimo situaciją. Čia kaip vairuojant automobilį. Kai vienas spaudžia stabdį, aš spaudžiu greičio pedalą, susidūręs su kliūtimi.
Kaip gintis nuo „du prieš du“, yra dešimt būdų. Jeigu mes turime skirtingas nuomones kai kuriais klausimais, tai nereiškia, kad mes pykstamės. Tai normalu.
- Po triumfo Argentinoje aiškinote, jog tik su R.Butautu galite dirbti antruoju treneriu, nes „kartu ant lentos stumdote tas šaškes ir vienodai suprantate krepšinį“. Po čempionato Lenkijoje galite pasakyti tą patį?
- Nesikišau į Ramo aiškinimus per treniruotes. Kai viskas teisingai, nematau tikslo dubliuoti. O pas Ramą dabar viskas buvo teisingai 90 procentų.
Galbūt nevisiškai pritariau tai drausmei, kurią jis įvedė rinktinėje.
Mes patys įsivarėme save į tokius rėmus, bet jeigu yra taisyklės, jų visi turi laikytis. Kita vertus, dėl tų taisyklių jis griežtai nesmaugė žaidėjų.
Dabar, kai pilamos visos tos srutos ant Andriaus Mažučio, galiu prisipažinti, kad Ramui jį pasiūliau būtent aš.
Gal dar vasario mėnesį sakiau, kad jis gali mums praversti treniruotėse procese kaip kibus partneris įžaidėjams.
Kažkada Mike'as Tysonas neatsitiktinai buvo pasirinkęs tokį partnerį, kuris jį buvo pasiuntęs į nokautą.
Ramūnas tuomet abejojo: bus įvairių kalbų, kodėl mes imame A.Mažutį. Aš atsakiau, kad mums nesvarbu tos kalbos, o svarbu rezultatas.
Per treniruotes A.Mažutis geriausiai atliko būtent tas įžaidėjo funkcijas, kurių mums reikėjo. Taip, jis nežaidė kaip Šaras, nes tokiu ir negali būti.
Tačiau jeigu ne tas masiškas tautos puolimas, kuris jį tiesiog sugniuždė, galbūt mes būtūme dar ištraukę iš A.Mažučio daugiau naudos komandai. Ar jo kaltė, kad jis papuolė į Lietuvos rinktinę?
Dabar yra trys banginiai, kurie sugriovė Lietuvą - Henrikas Daktaras, Arūnas Valinskas ir A.Mažutis.
Bet aš puikiai suprantu, kodėl dabar visi pikti. Ir ant trenerių, ir ant žaidėjų.
Šiuo badmečio metu sirgaliai aukojo savo laiką, pinigus, jie važiavo į Lenkiją, o mums nepavyko pasiekti jokio rezultato.
Tokia trenerio profesija: tave kasdien gali atleisti, o tu turi mokėti susiurbti visą tą mėšlą, kuris laukia po tokių pralaimėjimų.
- Kokios tokio nesėkmingo rinktinės žaidimo Lenkijoje priežastys?
- Nenoriu daryti skubotų išvadų.
Iki šiol nesuvokiu vieno - kodėl per savaitę viskas apsivertė 180 laipsnių. Kodėl taip normaliai atrodėme per kontrolinius turnyrus, ir kodėl taip viskas užsikirto Europos čempionate.
Manau, kad esame psichologiškai silpni. Pirmasis pralaimėjimas turkams sugniuždė komandos pasitikėjimą savo jėgomis. Atvažiavome į Vroclavą nusiteikę, jog mūsų grupė - lengva, o turkus turėtume nesunkiai įveikti.
Per kontrolinius turnyrus mes tik ispanams Sevilijoje pralaimėjome be variantų. Ir serbams, ir graikams - tik pačioje rungtynių pabaigoje.
Prieš čempionatą maniau, kad Šaro ar Šiškos labiausiai trūks rungtynių pabaigoje, kai komandai prireiks lyderio iniciatyvos, esant lygiam rezultatui.
Tačiau Lenkijoje mums mišios skambėjo jau po pirmojo kėlinio ir visko trūko. Šito tikrai nesitikėjau.
- Ką rinktinei reikėjo daryti kitaip?
- Tik durnius gali taip sakyti: aš nieko nekeisčiau savo gyvenime.
Dabar atrodo, kad labai pritrūko Pauliaus Jankūno. Tačiau tuo metu, kai rinkomės dvyliktuką, jis atrodė teisingai.
Atsimenu, kai pernai į Pekiną paėmėme Marių Prekevičių, o namuose palikome Tomą Delininkaitį, taip pat netrūko diskusijų. Tuomet net kvietėmės kitus rinktinės žaidėjus, kad jie pasisakytų, kurį iš jų imti. Po olimpiados jau svarstėme, gal padarėme klaidą, nes T.Delininkaitis gal ten galėjo mums įmesti reikiamu momentu.
Dabar jau svarstome, jog gal prašovėme, nepasiėmę Renaldo Seibučio. Jis labai tinka prie kitų stiprių žaidėjų, bet ar pavežtų, kai pačiam tokiame lygyje reikėtų traukti vežimą?
Bet manau, kad prastą pasirodymą nulėmė ne techninis ar taktinis komandos pasiruošimas.
Mes nesusitvarkėme su nervine ir prichologine įtampa. Rinktinė iš tikrųjų taip nežaidžia, kaip mes atrodėme Lenkijoje.
Tokiuose trumpuose turnyruose daug lemia startas. Per Atlantos žaidynes mes po dviejų prątesimų įveikėm kroatus. Po to Kroatija užėmė tik aštuntąją vietą, o mes iškovojome bronzą. Jeigu būtume pralaimėję, viskas galėjo baigtis atvirkščiai.
Tas ir įvyko ir dabar. Galvojau, kad po mačo su bulgarais per dvi laisvas dienas išsikapanosime.
Atlantoje po pralaimėjimo Argentinai Sabas sakė: įkritome į mėšlo duobę, bet su savo nagučiais patys iš tos duobės turime ir lipti. Tada išsikapanojome, dabar nepavyko.
Jeigu nebūčiau buvęs Lenkijoje, sakyčiau: treneriai nevaldo situacijos.
Bet pats buvau viduj ir viską mačiau. Tiesiog nebuvo įmanoma nieko suvaldyti.
Totalus sutrikimas.
- Jau užsiminėte apie P.Jankūną ir R.Seibutį. Ar rinktinės komplektacija buvo teisinga?
- Kodėl Ramui patariau imti A.Mažutį? Nes jis žmogus, kuris tikrai kausis iki grabo lentos.
Lenkiu galvą prieš Mantą Kalnietį ir Joną Mačiulį. Jie buvo numatyti tik pagalbiniais žaidėjais, tačiau parodė charakterį. Nors daug prasėdėjo ant suolo, niekuomet nenuleido rankų.
Jie gavo šansą, ir tą šansą išnaudojo. Galbūt mums reikėjo juos leisti net į starto penketą. Tačiau kai per kontrolinius turnyrus Mantą įleisdavome pirmuoju įžaidėju, jis labai dažnai klysdavo.
Pasiruošimo etape didžiausia mūsų bėda buvo klaidos. Darydavom po 20 per rungtynes.
Tačiau čempionatas parodė, kad mes niekaip negalime užpulti. Velniop tos dvi M.Kalniečio klaidos, jeigu jis po to įmeta tris tritaškius.
Žvelgiant atgal, aišku, kad M.Kalnietį reikėjo imti pirmuoju įžaidėju. Net nėra klausimų. Bet dabar jau šaukštai po pietų.
- Komandos lyderio vaidmuo buvo patikėtas Linui Kleizai. Tačiau čempionate jis nesužaidė nė vienų rungtynių. Treneriai pastatė ne ant to žirgo?
- Jis kupinas noro, bet dar nesubrendęs tam vaidmeniui. Linas nori būti geriausias ne tik krepšininkas, bet ir pasaulio sportininkas.
Ir jam nepavyko atsiskleisti, ir mums nepavyko atskleisti visų jo galimybių.
- Nelauktai rezultatyviausiu žaidėju tapo Simas Jasaitis. Kontroliniuose turnyruose jis buvo šešėlyje, o Lenkijoje jau tempė komandą.
- Lenkiu prieš jį galvą, bet peršasi ir viena išvada.
Abejoju, ar per savaitę Simo meistriškumas taip išaugo, kad jis visus praaugo visa galva. Manau, kad kitų forma nusmuko tiek, kad Simas tapo mūsų lyderiu.
Reikia ramiai pasižiūrėti, ką blogai darėme. Ne todėl, kad galėtume ką nors pakeisti, bet kad tokie dalykai nepasikartotų ateityje.
- Kai LKF pirmąsyk rengė rinktinės trenerio konkursą, jį aštriai kritikavote. V.Garastas teigia, jog naujasis rinktinės treneris bus vėl renkamas konkurso būdu. Ar šįsyk dalyvausite konkurse?
- Ne, tikrai konkurse aš nedalyvausiu. Esu toks, koks esu, ir prieš Kūno kultūros akedemijos veikėjus nestovėsiu kaip kažkoks studentas.
Ką turiu jiems sakyti - kad spausime visas rungtynes? Ar ginsimės sistema, kurios žilagalviai profesoriai jau nežino?
- Kokia trenerio kandidatūra būtų tinkamiausia rinktinei?
- Reikia turėti didelius kiaušus prisiimti tą atsakomybę, kuri laukia rinktinės trenerio 2011 metų Europos pirmenybėse.
Čia ne vaikų krepšinis, kur gali atsitiktinai pasisekti.
Vyrų krepšinyje daugelis dalykų prognozuojami. Vien namų sienų paramos neužtenka. Vien emocijomis nelaimėsi, reikia ir meistriškumo.
Federacija nuspręs, kas geriausiai tinka.
