Jonas Kazlauskas nežada grįžti prie Lietuvos rinktinės vairo. Tačiau su Graikijos krepšininkais bronzos medalį iškovojęs 54 metų treneris kupinas idėjų, kaip padėti gimtinės krepšiniui.
Santūrų J.Kazlausko veidą vėl papuošė šypsena.
Jis taip šypsojosi tik po Sidnėjaus žaidynių, kai su Lietuvos rinktine buvo laimėjęs olimpinę bronzą.
Tačiau dabar 54-erių metų lietuvis vilkėjo mėlynus marškinėlius su Graikijos vėliava.
Penktadienio vakarą Katovicų „Spodek“ arenoje J.Kazlausko treniruojama komanda įveikė turkus ir peržengė ketvirtfinalio barjerą, o sekmadienį iškovojo bronzos medalius.
Per pirmąjį savo sezoną su graikais buvęs Lietuvos rinktinės treneris Europos pirmenybėse pasiekė daugiau, negu per penkerius metus su mūsų šalies rinktine.
Jis penkerius metus vadovavo lietuviams, tačiau atsistatydino iš savo pareigų po nesėkmės 2001 metų Europos pirmenybėse Turkijoje.
„Galima pamanyti, kad po Sidnėjaus aš nieko neveikiau“, - net pyktelėjo J.Kazlauskas, priminus tą jo laimingą šypseną po ketvirtfinalio dvikovos „Spodek“ arenoje.
Katovicų „Novotel“ viešbučio vestibiulyje jis sėdėjo, apsuptas graikų.
Lietuvio jau kitą vakarą laukė pusfinalio dvikova su ispanais, reikėjo ruoštis dar vienoms svarbioms varžyboms, tačiau jis surado beveik valandą išskirtiniam interviu „Lietuvos rytui“.
Nes net po pergalės su Graikijos rinktine galima buvo nesunku pajusti - J.Kazlauskui iki šiol skauda širdį dėl Lietuvos krepšinio. Ir jis nebegali tylėti.
- Treneri, kai Europos pirmenybėse tris kartus (1997, 1999 ir 2001 m.) stovėjote prie Lietuvos rinktinės vairo, aukščiausias rezultatas buvo penkta vieta. Su graikais jau per pirmą vasarą pasiekėte daugiau. Graikai geriau už lietuvius išpildo Jūsų nurodymus?
- Jeigu prisiminsime istoriją, tai prie Lietuvos rinktinės vairo atsidūriau tada, kai vyko kartų kaita. Komandą tuomet paliko Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis.
Per pirmąjį Europos čempionatą 1997 metais rinktinėje turėjome tik vieną aukšto lygio žaidėją Artūrą Karnišovą. Gintaras Einikis tuomet dar buvo tik pusė europinio lygio.
Visi kiti buvo jauni ir nepatyrę krepšininkai, todėl tikėtis kažko daugiau iš tos komandos buvo neįmanoma. Aš manau, kad mes ir taip Ispanijoje tuomet neblogai pasirodėme.
Antrasis žemyno čempionatas buvo 1999-aisiais, kai „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą, o Sabas grįžo į rinktinę. Mes labai norėjome patekti į olimpiadą, ir Prancūzijoje tikrai demonstravome nuostabų krepšinį.
Bet kartais, net kai žaidi labai gerai, to neužtenka pergalei. Mes buvome vieni iš favoritų, bet ketvirtfinalyje pralaimėjome ispanams. Iki šiol yra labai daug šnekų apie tas rungtynes.
Manau, kad ir mes patys tuomet padarėme klaidelių, ir kai kurios aplinkybės buvo prieš mus. Rinktinė tada dar neturėjo gerų įžaidėjų, nes Šarūnas Jasikevičius tik pradėjo kilti, o mūsų pagrindinis įžaidėjas buvo Darius Maskoliūnas.
Bet svarbiausia - mes neturėjome stipraus užnugario. Man iki šiol klaiku prisiminti, koks buvo teisėjavimas per tą mačą su ispanais. Sabas dvi ar tris baudas gavo viduryje aikštės!
Prieš dešimt metų Prancūzijoje mes tikrai žaidėme gerą krepšinį, bet ten buvo per daug niuansų, kai ne viskas priklausė tik nuo mūsų.
2001 metais buvo tragedija Turkijoje, kai po Sidnėjaus olimpiados bronzos mes pervertinome savo galimybes. Nėra laiko dabar viską prisiminti, kodėl ten atsitiko toks fiasko.
Kartais krepšinyje neužtenka žaisti gerai ir gražiai, nes pergalėms reikia ir sėkmės.
- Kuo lietuviai skiriasi nuo graikų?
- Graikijos krepšininkai man atrodo kiek profesionalesni.
Aš nenoriu pasakyti, kad jie individualiai stipresni už lietuvius. Bet dauguma rinktinės graikų priklauso „Olympiakos“ ir „Panathinaikos“ klubams, todėl jie pripratę prie aukščiausio lygio varžybų įtampos.
Jie žino, kada reikia sukaupti dėmesį, žino, ką sunkiomis akimirkomis būtina padaryti.
„Treneri, kaip dabar švęsite?“, - po mūsų pergalės prieš turkus ketvirtfinalyje Lietuvos žurnalistai man uždavė tokį klausimą.
Graikams toks klausimas net į galvą nešautų. Jis labai keistai nuskambėjo, nes Graikijoje ne tik žaidėjų, bet ir žurnalistų požiūris į krepšinį visiškai kitoks.
Antras labai geras ir svarbus graikų bruožas - jie visada maksimaliai stengiasi per rungtynes.
Graikai tiesiog prisiverčia labai kantriai dirbti. Jie emocingesni, bet stengiasi iš savęs išspausti viską, ką gali.
Lietuviai galbūt geresni per treniruotes, jie atletiškesni. Lietuvius visada treniruoti yra geriausia.
Nėra jokių diskusijų, kad elitiniams klubams priklausantys ir aukščiausiame lygyje žaidžiantys lietuviai taip pat yra labai profesionalūs.
Bet mes daugiausia pralaimime kitur.
- Kur?
- Graikijoje, Ispanijoje ar Balkanų šalyse sukasi visas krepšinis, sprendžiami visi reikalai. Kai treniruoji graikų komandą, tau dieną naktį skambinėja agentai, ten viskas tiesiog verte verda.
O mes dabar esame kažkur užkampyje. Ne tik geografine prasme. Lietuvai labai svarbu turėti savo aiškią poziciją ir realios jėgos visose FIBA strūktūrose.
Prieš šešetą metų mes buvome jau pakankamai įtakingi, buvome netoli krepšinio valdžios, bet labai daug praradome dėl savo tarpusavio rietenų.
Juk kai 2003 metais mes tapome Europos čempionais, tai pergalei daug padėjo ir mūsų įtaka krepšinio kuluaruose. Tikrai nenoriu sumenkinti rinktinės - ji ten žaidė ir kovojo labai gerai.
Bet 2003 metų čempionatas Švedijoje vyko po „FIBA Europe“ rinkimų, kai mes turėjome realios įtakos ir jėgos krepšinio valdžiai.
Tuomet kažkas net bijojo pagalvoti, kad Lietuvai galima būtų teisėjauti blogai.
Tokio požiūrio mums ir užtenka. Mums nereikia sukčiauti, nereikia, kad kažkas temptų mus už ausų ar kitaip padėtų. Mes patys sužaisime aikštėje, bet labai svarbu, kad mūsų nenuskandintų, kaip yra nutikę daug daug kartų per Lietuvos krepšinio istoriją.
Dabar krepšinyje vienas ar kitas teisėjo švilpukas lemia labai daug.
Šiuo atžvilgiu šiandien Graikija yra nepalyginamai stipresnė ir įtakingesnė už Lietuvą.
Graikai niekuomet neleis savęs skriausti.
Lietuvai tiesiog būtina taip pat turėti tokį balsą, kurį FIBA visada girdėtų.
- Ar tiesa, kad su Graikijos krepšinio federacija pasirašėte dviejų metų sutartį?
- Taip. Jie man siūlė pasirašyti visam olimpiniam ciklui - iki Londono žaidynių.
Aš buvau linkęs pasirašyti sutartį tik vieneriems metams. Treneriui nėra prasmės įsipareigoti ilgiau, nes jeigu tau nesiseks, būsi atleistas greičiau, o jeigu seksis - ir taip dirbsi toliau.
Tačiau man nepavyko graikų perkalbėti, nes jie norėjo savo garantijų. Po derybų suradom aukso vidurį ir sutarėme dėl dviejų metų sutarties.
- Po dviejų metų Europos pirmenybės vyks Lietuvoje. 2011 metais į Vilnių sugrįšite kaip Graikijos rinktinės treneris?
- Mano sutartis galioja iki tol, kol baigsis 2010 metų pasaulio čempionatas.
Po pasirodymo Turkijoje matysime, kaip bus toliau.
- Ramūnui Butautui atsistatydinus, Lietuvos rinktinės trenerio kėdė vėl laisva. Ar neturite noro ir ambicijų po aštuonerių metų pertraukos į ją vėl atsisėsti?
- Lietuvoje yra pakankamai gerų trenerių.
Bet pirmiausia mums reikia viską susitvarkyti savo krepšinio ūkyje, o ne visą kaltę suversti tik ant trenerių.
Taip lengviausia - buvo treneris, pralošė, jis ir kaltas.
Toks požiūris nėra visuomet teisingas. Ir tai yra pikčiausia.
- Jeigu Dalia Grybauskaitė dabar pakviestų pietų į Prezidentūrą, tai nepaskatintų jus bent susimąstyti apie darbą Lietuvos rinktinėje?
- Visų pirma, nėra korektiška kalbėti apie Lietuvos rinktinės trenerio postą, kai dirbi Graikijos rinktinės vyriausiuoju treneriu.
Kam svarstyti, kas būtų, jeigu būtų?
- Visi lietuviai trokšta, kad rinktinei vadovautų stipriausias šalies treneris. 2011 metais Lietuva pirmąsyk po nepriklausomybės atkūrimo organizuos Europos pirmenybes. Ar įmanoma jus prisikalbinti ta proga sugrįžti namo?
- Pirmiausia Lietuva turi rūpintis, kaip kuo geriau suorganizuoti tą čempionatą ir neapsijuokti, kaip lenkai dabar apsijuokė.
Nesinori daug plėstis, bet tiesiog baisu, kaip buvo organizuotas šis čempionatas.
Todėl tie žmonės, kurie atsakingi už 2011 metų čempionatą mūsų šalyje, dabar turėtų apklausti čia buvusius žaidėjus ir trenerius, kad Lietuva nepakartotų lenkų klaidų.
Mums nereikia auksinių indų. Užtenka sudaryti elementarias sąlygas kitiems gerai atlikti savo darbą.
- Po Pekino žaidynių spaudoje viešai aiškinotės santykius su LKF prezidentu Vladu Garastu. „Garastas peržengė visas ribas“, - tvirtinote 2008 metų rugpjūtį. Kol jis bus LKF prezidentas, nėra jokių šansų, jog grįšite į Lietuvos rinktinę?
- Jis tada stipriai pasikarščiavo ir apie mane prikalbėjo daug negerų dalykų.
Aš daviau atkirtį. Ir užmiršau, kas buvo. Nenoriu grįžti ir svarstyti, kas tada įvyko.
Bet jeigu dabar vėl kažkas ims neteisingai apie mane kalbėti - nesvarbu, ar Kazlauskas, ar Garastas, ar Petrauskas - aš vėl duosiu atkirtį. Ir taip elgsiuos visada.
Tačiau tuo atveju, jeigu aš net ir būčiau didžiausias LKF prezidento priešas, o jis turėtų galimybių daryti įtaką FIBA, aš visada jį palaikyčiau.
Tam, kad Lietuvos krepšiniui būtų geriau.
- Jeigu LKF vadovautų kitas prezidentas, svarstytumėte galimybę būti Lietuvos rinktinės treneriu?
- Kodėl Garastas turėtų atsistatydinti dėl Kazlausko? Aš nematau nei priežasčių, nei jokio ryšio.
Federacijos vadovai pirmiausia turi galvoti, ar jie padėjo treneriui atlikti savo darbą.
Dabar man labai keistai atrodo tie konkursai, kurie skelbiami, kai renkamas rinktinės treneris. Jie net nejuokingi, o labai liūdni. Jie tik reiškia, kad niekas nenori prisiimti jokios asmeninės atsakomybės.
Jeigu aš esu federacijos vadas ir skiriu tą trenerį, kuriuo pasitikiu, tai kartu su juo privalau jausti pilną atsakomybę už rinktinės rezultatus.
Dabar aš skelbiu konkursą, kažkoks Mykolaitis iš Babtų jį laimi, ir aš nusiplaunu rankas. Komanda pralaimėjo, bet aš nekaltas ir nieko nežinau, nes Mykolaitis laimėjo konkursą.
Kur taip yra? Kokiame normaliame Europos klube ar normalioje valstybėje?
Net nesvarbu, kas vertina tuos trenerius, bet toks konkursas visiškai nelogiškas.
Lietuvoje yra pakankamai gerų trenerių, kurie galėtų vadovauti rinktinei, bet jiems pirmiausia reikia sudaryti sąlygas, tvirto federacijos palaikymo ir užnugario.
- Pernai V.Garastas prarado amą, kai ironiškai užsiminėte, jog ruošiatės dalyvauti LKF prezidento rinkimuose. Galbūt į Lietuvos krepšinį norite grįžti ne kaip rinktinės treneris, o kaip LKF prezidentas? Ar rimtai niekuomet nesvarstėte tokios idėjos?
- Dar noriu porą metų kažką patreniruoti.
Dabar tikrai nenorėčiau užsiimti kažkokia kitokia veikla.
Bet dirbdamas Graikijoje tik dar kartą įsitikinau: mes visiškai neišnaudojame to potencialo, kurį turime.
Lietuvoje netrūksta ir žmonių, ir garsių vardų, kurie galėtų turėti svorį ir įtaką FIBA.
Esu davęs daug kam pasiūlymų, kaip išspręsti kai kurias problemas. Ir Lietuvos sporto vadovams sakiau.
Mes turime Romualdą Brazauską. Jis teisėjavo finalui ir FIBA turi milžinišką svorį. Kai jis baigs teisėjo karjerą, reikėtų jį kažkaip arčiau pritraukti prie rinktinės.
Kodėl slovėnai buvusį teisėją pasistatė prie rinktinės? Kodėl kroatai padarė tą patį?
Mes turime mokytis iš kitų. Nebūkime tik šikniai, kuriems terūpi savo kišenė.
Esu tą kalbėjęs ir dabar dar garsiau pasakiau - išnaudokime tai, ką mes turime. Mes turime vardų - Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį - krepšinio žvaigždes, kurių neturi kitos tautos.
Išnaudokime tuos vardus - sugalvokime, kaip juos išnaudoti bendram labui.
Algimantas Pavilonis daug prisidėjo, kad švęstume pergalę 2003 metais Stokholme. Visus tokius žmones reikia ne atstumti, o juos surinkti kartu ir išnaudoti mūsų krepšinio interesams.
- Ar graikai krepšinyje vieningesni negu lietuviai?
- Be jokios abejonės.
Mums būtinai reikia, kad Lietuva turėtų daugiau įtakos FIBA. Būtinai.
Lietuviai privalo turėti svarų balsą ir daugiau jėgos Europos krepšinio valdžioje, jeigu nori laimėti.
Mums reikia turėti ten savo žmonių. Nesvarbu, kas ten bus: Petras ar Jonas, bet mums reikia padėti vienas kitam, o ne kišti vienas kitam koją.
Reikia, kad lietuviai daug kur būtų vieningesni. Graikai taip pat namuose gal ir pykstasi, bet dėl bendrų šalies krepšinio interesų jie visada kovos kartu.
Jeigu niekas neatstovauja mūsų aukščiausiose pasaulio ir Europos krepšinio instancijose, su mumis niekas ir nesiskaito.
Mes esame tik žaliava kitų klubams ir kitų krepšiniui. Mums būtinai reikia turėti jėgos.
Kai „Žalgiris“ ir „Lietuvos rytas“ žaidžia Eurolygoje, ar mūsų klubai turi kokį balsą, kai susitinka su „Maccabi“, „Panathinaikos“, „Real“ ar „Barcelona“? Tik aistruoliai lietuvius palaiko.
Krepšinyje reikia, kad tave gerbtų. Kai neturi to vardo, net baudas per rungtynes tau švilpia kitaip. Ne todėl, kad specialiai kas sukčiautų, bet todėl, kad tu neturi jokios įtakos ir esi niekam nereikalingas.
Daug kas pasikeičia, kai tave pripažįsta ir gerbia. Ką būdamas treneriu tu gali pasakyti teisėjui? Ar tave iš karto jis grūda į kampą, ar tu gali šokinėti ir drąskyti visiems akis?
Požiūris į tave yra labai svarbus dalykas, kai reikia kovoti dėl pergalių.
- 2007 m. Europos pirmenybėse Madride lietuviai įveikė graikus ir iškovojo bronzos medalius. Dabar R.Butauto komanda žaidė be keturių lyderių ir patyrė visišką fiasko. Jūsų vadovaujama Graikijos rinktinė taip pat atvažiavo į Lenkiją be 4 starto penketo žaidėjų, tačiau vėl kovojo dėl bronzos. Kodėl toks skirtingas dviejų komandų likimas?
- Kalbėti apie Lietuvos rinktinės problemas galėtų tie žmonės, kurie buvo šalia.
Aš galiu tik spėlioti apie psichologiją.
Kai lietuviai per kontrolines rungtynes įveikė ispanus, juos apėmė didžiulė euforija.
Bet kai Europos pirmenybių starte pralošė Turkijai, jie galbūt supanikavo. Ir supanikavo per daug.
Dabar krepšinyje viską lemia vienas metimas. Mes Lenkijoje rusams pralaimėjome vienu metimu, prancūzams - vienu, o prieš turkus laimėjome vienu metimu.
Vieni sušvilpti žingsniai, vienas neatkovotas kamuolys, viena praleista bauda gali nulemti rungtynes. Dabar krepšinyje svarbi kiekviena smulkmena, todėl labai svarbu psichologinis žaidėjų pasirengimas. Todėl ir kartoju, kad kiekvienai rinktinei reikalingas stiprus užnugaris.
- Ko lietuviams būtų verta pasimokyti iš graikų?
- Man sudarytos tiesiog idealios sąlygos darbui. Tegul lietuviai man tik atsiunčia žmogų, kuris pabūtų ir pagyventų Graikijos rinktinėje ir pamatytų, kas ką čia daro.
Graikai visur skraido verslo klase, jų rinktinę lydi grupė žmonių, kurie visur veža 20 krepšių, o žaidėjai niekada nesuka sau galvos, pasiimdami tik savo sportbačius.
Lietuviams žaidėjams taip pat reikia sudaryti panašias sąlygas. Lėšos, kurias rinktinė užsidirba iš reklamos, turėtų būti skirtos sudaryti tokioms sąlygoms, kad žaidėjai norėtų važiuoti į rinktinę.
Žaidėjams nereikalingos jokios premijos - jie užsidirba pragyvenimui klubuose. Jeigu laimėsi, tau duosim premiją, - sako lietuviai.
Vistiek neduosi tiek, kiek krepšininkai užsidirba klube. Todėl nereikia tų pinigų. Jie atvažiuos ir žais už ačiū, tačiau jiems turi būti sudarytos visos sąlygos.
- Prieš Europos pirmenybes su Lietuvos rinktine susitikote Akropolio taurės turnyre. Ar tikėjotės, kad lietuviai Lenkijoje gali atrodyti taip prastai?
- Jie iš tiesų žaidė gana gerai Akropolio turnyre.
Gaila, kad Lenkijoje nemačiau pirmųjų Lietuvos rinktinės rungtynių su turkais, nes pats tuo metu žaidžiau, o paskui jau nebuvo laiko pažiūrėti vaizdo įrašo.
Negaliu sakyti, kad lietuviai Lenkijoje žaidė silpnai. Jiems kažkur nepasisekė.
Man labai nepatiko, kad jau po pirmųjų nesėkmių žaidėjus labai atakavo Lietuvos spauda. O federacijoje neatsirado stiprios figūros, kuri pasakytų: „Baikit, vyrai, ką jūs darote! Juk jūs žlugdote mūsų rinktinę!“
Mes galime diskutuoti, ar Andrius Mažutis vertas rinktinės, ar ne, bet jis kovojo iš visų jėgų. Padaryti jį Lietuvos keiksmažodžiu tikrai nėra garbinga.
Kai taip patys iškeikiame savo žaidėjus, ar jie paskui veršis į mūsų rinktinę?
Graikai elgiasi visiškai kitaip. Jų federacija stengiasi rinktinę labai apsaugoti.
Šalia rinktinės net yra žurnalistai, kurie kartais parašo straipsnelius, kurie specialiai psichologiškai nuteiktų ir palaikytų žaidėjus. O ne šūdo krūvą ant galvos užpiltų - tu esi niekas.
- Kai stebėjote Lietuvos rinktinės rungtynes Lenkijoje, kas labiausiai jums krito į akį?
- Negaliu rimtai analizuoti, nes šias rungtynes aš žiūrėjau kaip fanas.
Pergyvenau už Lietuvą. Nors visas rungtynes žiūriu kaip specialistas, bet lietuvius vertinau kaip sirgalius.
- Ar jums nebuvo skaudu dėl tokio Lietuvos rinktinės žaidimo Lenkijoje?
Bet tik Jūs, žurnalistai taip smerkiate komandą!
Kiti supranta, kad visiems pasitaiko nesėkmių.
2005 metų Europos čempionate Belgrade serbai net nepateko į ketvirtfinalį. Daug buvo tokių varžybų, kai komandos net su visomis savo žvaigždėmis viską pralaimėjo, bet niekas jų neprikalė prie kryžiaus.
Kaip mes kursime savo rinktinės įvaizdį, jeigu dabar patys jį taip smukdome?
Dabar daug svarbiau visiems susėsti kartu ir svarstyti, ką daryti rytoj.
- Prieš Europos čempionatą ir LKF, ir treneriai aiškino, jog Lietuvos rinktinėje vyksta kartų kaita. Tačiau Lenkijoje lietuviai buvo šešti nuo galo pagal amžiaus vidurkį. Jie akivaizdžiai nusileido žymiai atjaunintai Graikijos rinktinei. Ar po fiasko Lenkijoje dabar verta iš tiesų atjauninti Lietuvos rinktinę?
- Aš ir graikams tą patį sakiau: rinktinėje turi žaisti geriausi. Kitaip ji nėra rinktinė.
Tu gali padėti jaunimui užaugti. Bet tu negali turisto paimti į rinktinę ir kažką laimėti. O Lietuva juk visada nori laimėti.
Ar pas mus rinktinės prieigose jau yra tie žaidėjai, kurie galėtų išstumti tuos, kurie dabar žaidė rinktinėje? Arba tas žvaigždes, kurių Lenkijoje nebuvo?
Rodo saloje šią vasarą stebėjau Europos jaunimo (iki 20 metų) pirmenybes. Deja, ten nemačiau lietuvių žaidėjų, kurie jau rytoj iš karto galėtų žaisti mūsų rinktinėje.
Ar nevertėjo lietuviams sąmoningai aukoti Europos pirmenybes Lenkijoje, o į rinktinę jau dabar kviesti Donatą Motiejūną ir kitus talentus, kad iki 2011 metų čempionato Lietuvoje jie užsigrūdintų ir susižaistų?
Aš pirmiausiai noriu pamatyti iš to lietuvių jaunimo įniršį, sportinį pyktį, norą daug dirbti ir kažkokius rezultatus aikštėje. To Rodo saloje nemačiau, o kaip jie tada žais su vyrais?
Labai norėtųsi sunkesnio ir galingesnio Lietuvos čempionato, kuriame užaugtų tas mūsų jaunimas.
Kai pasižiūri, kaip kaunasi jauni graikai ar Adrijos lygoje - buvusios Jugoslavijos šalių talentai, gali tik pavydėti. Jie šiose varžybose patenka į tokią mėsmalę, kad būdami 19 ar 20 metų jau yra pasiruošę kautis su vyrais.
- Lenkijoje Serbijos rinktinė buvo jauniausia, bet pateko į finalą. Kodėl lietuviai negali pasiremti šiuo pavyzdžiu?
- Serbai atjaunino savo komandą ne todėl, kad nenorėjo anos kartos žaidėjų.
Jie savo žvaigždžių jau negalėjo suvaldyti. Željko Obradovičius kalbėjo, kad žaidėjai jau nevaldomi, o naktimis daro, ką nori. Jeigu rūbinėje serbai susimušė tarpusavyje prieš rungtynes, ką jiems reikėjo daryti?
Su geriausiais savo žaidėjais jie pralaimėjo kelis čempionatus paeiliui ir neturėjo kitos išeities. Surinkę jaunus serbai kelis metus nekreipė dėmesio į pralaimėjimus.
Jie tik dabar pradėjo rezultatus rodyti. Bet serbai turi tų jaunų žaidėjų labai daug.
Ar mes tiek turime? Ar mums to reikia?
Juk mūsų žvaigždės dar nepasakė rinktinei „ne“. Jeigu jie turėjo kažkokių traumų, buvo pervargę, tai dar nereiškia, kad juos reikia nurašyti.
O kur ta garantija, kd iš tų jaunų, apie kuriuos dabar svarstote, kažkas užaugs? Ar po poros metų 32-ejų žaidėjas žais blogiau negu tas, kuriam dabar 17-a ar 19-a?
Sovietų ideologija buvo nurašyti 28-erių - 29-erių metų žaidėjus, neskaičiuojant kiek į juos įdėta lėšų ir darbo.
- Ar lietuviai bus rimti graikų varžovai 2011 metų Europos pirmenybėse?
- Lietuviai buvo, yra ir visada bus visiems rimti varžovai.
Nereikia daryti kažkokios tragedijos dėl vieno prastesnio rezultato.
Visada Lietuva po tokių nesėkmių labai stipriai atsitiesdavo. Labai stipriai.
1993 metais net nepatekome į Europos pirmenybes, o 1995 metais jau laimėjom sidabrą. Galbūt net auksą būtume tuomet paėmę, jeigu ne keletas neaiškių teisėjų švilpukų.
Tas pats įvyko ir 2003-aisiais - iškovojome auksą po 2001 metų nesėkmės Turkijoje.
Mes turime gerų žaidėjų. Po poros metų Linas Kleiza pabuvęs Europoje bus dar stipresnis.
Nė vienas iš „centrų“, kurie žaidė Lenkijoje, dar nėra nurašytas.
Esu įsitikinęs, kad Š.Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Rimantas Kaukėnas dar tikrai puikiai patemps porą metų. Jų karta turi žaisti 2011 metų pirmenybėse.
Po to jau galėsime svarstyti apie laipsnišką rinktinės atjauninimą.
- Tarp realiausių kandidatų dabar užimti Lietuvos rinktinės trenerio kėdę minimi K.Kemzūra, R.Kurtinaitis ir kiti treneriai, su kuriais jums teko nemažai kartu dirbti. Kuris iš jų šiuo metu būtų geriausias Lietuvos krepšiniui?
- Nenoriu per jėgą kažką siūlyti.
Tegul išrenka tie žmonės, kurie atsakingi. Ir tegul jie atsako už savo sprendimą.
Tie žmonės, kurie stovi už nugaros, privalo jausti tokią pat atsakomybę kaip ir treneris.
- Po fiasko Lenkijoje R.Butautas atsistatydino. LKF vadovai taip pat turėtų padaryti tą patį?
Kinijoje juos išvaikytų. Ten jie seniai jau būtų taip padarę.