Šiemet Rasa Drazdauskaitė bėgo tik vieną maratoną Serbijoje ir jį laimėjo. „Tai poolimpinis sezonas, tad nesistengiau dalyvauti kuo didesniame maratonų skaičiuje. Daugiau dėmesio skyriau trumpesnėms distancijomas. Nenorėjau prarasti greičio, kuris po maratonų labai krenta, tad nemažai bėgiojau ir stadionuose. Jei klausite dėl dalyvavimo pasaulio čempionate Berlyne, situacija yra analogiška – Europos čempionate Barselonoje kitamet tikrai žadu startuoti.“
Šiuo metu Rasa ruošiasi startams Lietuvos rudens kroso čempionatui Smiltynėje (spalio 10) bei maratonui Frankfutrte (spalio 25). „Ar tai bus paskutinis sezono startas? Gal palaukime to bėgimo rezultato, tuomet ir bus sprendžiama. Man bėgimas pastaruoju metu yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tad ne visada lemiamas žodis priklauso man – startus siūlo vadybininkas, o tik tada su treneriu darome galutinius sprendimus. Tarnyba Krašto apsaugos sistemoje man yra savanoriška, o darbas su jaunimu – irgi daugiau idėja, nei pajamos.“
Paklausta apie akistatas bėgimo takelyje su kita olimpiete Živile Balčiūnaite, Rasa sako: „Šiemet maratono trasoje taip ir nesusitikome – abi dalyvavome vos viename maratone. Susitikome Lietuvos čempionate (10 000 metrų bėgimas) iš šalies federacijos taurės varžybose (5000 metrų).
Tad jei kas nors mano, kad viena kitos vengiame, taip tikrai nėra.“ Paklausta, o kas laimėtų jų akistatą maratone, Rasa buvo diplomatiška – laimėtų ta, kuri tuo metu būtų geresnės sportinės formos.
O ateities planuose – Londono olimpiada. „Tačiau ji dar toli, nors ten dalyvauti tikrai noriu ir tikiuosi. Šiuo metu vis dar bandau įvykdyti pavasarį duotą pažadą nubėgti maratoną greičiau nei per 2,30 valandos (Rasos asmeninis rekordas šiuo metu – 2:31,59, pasiektas pernai Hamburge). Maratonas tokia distancija, kur bėgant tau niekas nepadės, greitesnės bėgikės nepatrauks – čia bėgama tik pagal save ir nesižvalgant į varžoves.“
Šiame sezone Rasa dažnai bėgo net 1500 metrų distanciją, t.y. tą distanciją, nuo kurios pradėjo savo sportinę karjerą. Ar tai nėra ženklas, kad grįžtama ir prie šaknų? „Ne, tokio noro tikrai neturiu, nebeturiu ir šioms distancijoms reikalingo greičio – tam reikėtų ruoštis visai kitaip“.
Ir pabaigai klausimas, kuris pastaruoju metu kamuoja visu Lietuvos ilgųjų distancijų bėgimo mėgėjus – kodėl šiuo metu Lietuvoje maratone gerų rezultatų pasiekia vien moterys? Rasa – paprasta ir lakoniška: „Vyrai tingi dirbti“.