Žibalo į diskusijų ugnį, žinoma, šliūkštelėjo ir aiškiai nesuformuluota Lietuvos futbolo federacijos pozicija: jeigu burtai bus tokie, tada taip, o jei anokie, tai kitaip. Suprask, nesprendžiame, o laukiame, kur mus vėjas nuneš. Juk būtų užtekę aiškiai pasakyti, kad ieškoma trenerio, kuris dirbtų Lietuvoje ir prižiūrėtų visų lygių nacionalinių komandų piramidę. Tačiau tinkamas strateginių sumanymų pateikimas niekada nebuvo stiprioji Lietuvos futbolo vadovų pusė.
Kokias pasirinkimo galimybes turėjo rinktinė? Šalin rankas nuo Jose Couceiro, tegul jis treniruoja komandą toliau, - reikalavo viena futbolo mėgėjų stovykla. O kur prasmė? Taip, J.C. buvo geriausias visų laikų Lietuvos rinktinės treneris, nepaisant pralaimėjimo Fareruose. Taip, būtų buvę smagu, jei jis būtų likęs.
Bet portugalo noras dirbti Lietuvai pastaruoju metu buvo atvėsęs tarsi šaltos manų košės puodas. Viskas suprantama – J.Couceiro ir neprivalo mylėti Lietuvos. Čia jis buvo tik samdytas futbolo klajūnas. Be to, dirbant su Lietuvos futbolo federacija ir savų nuoskaudų prisikaupė.
Federacijos prezidentas Liutauras Varanavičius sako, kad jam reikalingas treneris, kuris kurtų šalies futbolo sistemą, o ne rūpintųsi savo įvaizdžiu. Vienas dalykas – futbolo treneris įvaizdžiu rūpinasi ne vaikščiodamas į kirpyklą manikiūro darytis ar naujus batus pirkdamas. Teigiamą įvaizdį kuria pergalės, todėl treneris, kuriam rūpi jis pats, nėra blogis. Kita vertus, J.Couceiro kurti sistemos Lietuvoje niekas neleido – jo vizija buvo atmesta net nepabandžius pasigilinti į tai, kas siūloma.
Bet dabar tai nebesvarbu. Portugalas nerodė noro likti rinktinėje. Lietuvos futbolo vadovai netryško entuziazmu trenerį išsaugoti. O jei du žmonės nenori miegoti vienoje lovoje, vaikų jie kažin ar susilauks.
Reikėjo užsienietį pakeisti užsieniečiu? Seniai buvo aišku, kad ši galimybė – nereali. J.Couceiro į Lietuvą atvedė ne futbolo valdininkų įdirbis, o laimingas atsitiktinumas. Kitas tokio lygio treneris kainuotų nepigiai, o pinigais federacija švaistytis nenori.
Lieka lietuviai. Tie, kurie treniravo rinktinę anksčiau, jau įrodė, kad labiau negali negu gali. Tie, kurie daug ir gana sėkmingai dirbo ar dirba Lietuvos klubuose, irgi kažin ar driokstelėtų pergalių fejerverkais – darbo rinktinėje mastas ir kalibras kitas. Juolab kad federacija dar ir sistemą reikalauja kurti. Bet kuriuo atveju, ar skirsi patyrusį, ar jauną trenerį, rizika ta pati. Jaunas geriau bent jau todėl, kad erdvės tobulėti turi daugiau.
Be to, ir laikas eksperimentams atrodo tinkamas. „Euro-2012“ atrankos grupė tokia stipri, kad kažin ar rastum trenerį, kuris pažadėtų, tarkime, antrąją vietą. Todėl vadinkime šį dvimetį ciklą pereinamuoju.
Jei treneris būtų renkamas visuotiniu balsavimu, savo balsą būčiau atidavęs už Aurelijų Skarbalių. Su juo derėtasi, bet neigiamą atsakymą lėmė „Koge“ klubo trenerio nenoras palikti Danijos, kurioje buvęs rinktinės žaidėjas ir jo šeima per daugelį metų giliai įleido šaknis.
Kitas stiprias asmenybes jaunųjų Lietuvos trenerių kartoje ant vienos rankos pirštų lengvai suskaičiuotum. R.Žutautas? O kodėl ne? Nepatyręs? Taip, bet žaidęs aukščiausio lygio futbolą, dirbęs su labai stipriais treneriais, turintis ir reikiamą išsilavinimą, ir autoritetą tarp rinktinės žaidėjų. Atitrūkęs nuo futbolo? Nieko panašaus – ne kartą yra tekę įsitikinti, kad naujasis rinktinės treneris atidžiai seka ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio futbolą. Šį sakinį galite laikyti akmeniu į kai kurių buvusių rinktinės strategų daržą.
Iš R.Žutauto viešų teiginių susidaro įspūdis, kad rinktinei jis vadovaus despotiškais metodais ir sugadins gerą atmosferą komandoje? Patikėkite, taip baisu nebus. O supriešinti dabartinės rinktinės futbolininkus kažin ar įmanoma: kuo jau kuo, bet vienybe komanda pasižymėjo ir Algimanto Liubinsko, ir J.Couceiro laikais.
Pagaliau gal kol kas ir ginčytis dėl trenerio tinkamumo anksti. Leiskime pralaimėti, tada ir prikalsime prie kryžiaus. O jei laimės, gal ir ant rankų panešiosime. Tokie jau mes esame.