Kanada audringai šventė ir kitus Vankuverio olimpiadoje laimėtus medalius, bet tikrai ne taip, kaip rekordinį, 14-ąjį, šalies auksą.
Jei nežinai, kas Kanadoje yra nacionalinė vertybė, turbūt nematei senutės invalido vežimėlyje, ant šaligatvio Vankuverio šėlsmo centre mojuojančios vėliava su klevo lapu.
Galbūt nekalbėjai su raudonais perukais pasipuošusiais penkiamečiais vaikais, kurie ledo ritulio taisykles ir Kanados rinktinės žaidėjų pavardes išmoko anksčiau nei raides.
Jei neįsivaizduoji, ką Kanadai reiškia pergalė prieš JAV olimpinio ledo ritulio turnyro finale, greičiausiai negirdėjai, kaip paskutinę 2010-ųjų vasario dieną minia plėšė savo skambų himną „O, Kanada“.
Herojus prabilo laiku
Daugybė kanadiečių išsirengė iki pusės, kad tiesiai ant kūno nusipieštų šalies vėliavą, o ant nugaros užsirašytų S.Crosby pavardę ir jo numerį.
Kas kitas, jei ne šis 22 metų vaikinas iš Naujosios Škotijos provincijos, kurį savo herojumi kanadiečiai pasirinko dar prieš olimpiadą, galėjo įmušti svarbiausią įvartį svarbiausią akimirką?
Gal tai mistika, bet tada, kai to labiausiai reikia, prabyla patys iškiliausieji.
Kanadai reikėjo gelbėtojo, kai finalo mūšyje amerikiečiai išlygino rezultatą 2:2 likus vos 24,4 sek. iki trečiojo kėlinio pabaigos.
Sirgaliai susiėmė už galvos negalėdami patikėti, kad po dviejų savaičių svaiginamų pergalių šalies svajonė gali virsti dulkėmis.
Tik S.Crosby apie tai negalvojo. Jis taikliu smūgiu į vartus smogė varžovams į paširdžius aštuntąją pratęsimo minutę, ir JAV rinktinę ištiko staigi mirtis.
Kanada atsikvėpė ir garsiai šaukė: „Ačiū, Sidney“.
Žaidėjai neslėpė jausmų
„Aš tiesiog smūgiavau. Žinojau, kurioje pusėje tinklas, nors nemačiau, kur skriejo ritulys. Dabar net nesitiki, kad visa tai įvyko. Jaučiuosi lyg sapne“, – po triumfo kalbėjo S.Crosby.
„Po to, kai amerikiečiai išlygino rezultatą, vienas kitam pasakėme, kad laimėti per pratęsimą bus dar maloniau. Tikrai taip ir yra. Nuostabu“, – kalbėjo puolėjas Ericas Staalas.
Kai 17 tūkst. laimingųjų, kurie savo akimis matė istorinį olimpiados finalą, ir Kanados rinktinės žaidėjai ant apdovanojimų pakylos iš pat sielos ir plaučių gelmių užplėšė himną, jie buvo ne vieni. Traukė visa Kanada.
„Tas žinojimas, kad 32,9 milijono žmonių gieda kartu su tavimi, yra pats nuostabiausias jausmas, kurį įmanoma pajusti kanadiečiui. Tai toks neįtikėtinas dalykas – laimėti auksą savo šaliai. To neįmanoma pamiršti“, – sakė žaidėjas Joe Thorntonas.
„Būti šioje arenoje tokį vakarą ir išvysti, kaip Kanada garbina ledo ritulį, verčia mane didžiuotis tuo, kad esu ledo ritulininkas“, – neslėpė S.Crosby, o merginos tribūnose mojavo plakatais „Sidney, vesk mane!“
Be ledo ritulio nebūtų laimės
Daug kas skaičiavo Vankuverio olimpinių žaidynių šeimininkų aukso medalius ir artėjantį rekordą, bet patiems kanadiečiams tai būtų buvę nė motais, jei ne ledo ritulininkų pergalė 3:2.
Nuoširdus džiaugsmas, išsiliejęs į Kanados miestų gatves, tik dar kartą parodė, ką šiai šaliai reiškia žaidimas, kurį kanadiečiai patys ir sukūrė.
Šis sportas čia taip įaugęs į kasdienybę, kad nieko nestebina į Vankuverio metro įlipę vaikinai, nešini dvejais gatvės ledo ritulio vartais. Nesvarbu, kad jie užima per daug vietos, – dėl ledo ritulio kanadiečiai gali ir susispausti.
Kas sekmadienį galėjo būti geriau, nei būti kanadiečiu?
Ledo ritulininkų medalis tapo tarsi braške ant auksinio torto. Kanada iškovojo net keturiolika aukso medalių – tiek nėra laimėjusi jokia kita valstybė žiemos olimpinių žaidynių istorijoje.
Užkeikimas – panaikintas
Tiesa, Kanadoje aukso medaliai nebuvo skaičiuojami garsiai tol, kol šeimininkai nepradėjo jų raškyti. O tada atsirado ir didžiausia antraštė pirmajame pagrindinio šalies dienraščio puslapyje: „Kanada žaidynėse pirmauja pagal auksą“.
Džiaugtis buvo kuo, nes iki Vankuverio olimpiados kanadiečiai rimtai kalbėjo apie užkeikimą, nes šalis neiškovojo nė vieno aukso abiejose olimpiadose, kurias anksčiau rengė Kanada: 1976 m. Monrealyje ir 1988 m. Kalgaryje.
„Koks dar užkeikimas?“ – juokavo spauda, kai vasario 13-ąją pirmąjį auksą iškovojo akrobatinio slidinėjimo atstovas Alexandre'as Bilodeau ir pradėjo auksinį maratoną, kurį įspūdingai užbaigė ledo ritulininkai.
„Olimpiadose dažniausiai matai aukso medalių medžioklę, bet mes nelabai joje dalyvaudavome, – kalbėjo Kanados rinktinės puolėjas Jarome'as Iginla. – Ir staiga Kanada puolė gerinti rekordo, be to, ir pats esi to dalis. Pasididžiavimo ir malonumo jausmo žodžiais apibūdinti neįmanoma“.