Prieš 13 metų mononukleozinė infekcija neprivertė D.Žiliūtės nulipti nuo dviračio.
Tačiau neseniai tos pačios ligos simptomus vėl pajutusi 33-ejų dviratininkė, atstovaujanti Italijos komandai „Safi-Pasta-Zara“, iškėlė baltą vėliavą.
Nors apie D.Žiliūtės sportinės karjeros pabaigą italų ekipa kalbėjo dar praėjusių metų lapkritį, lietuvė šiam žingsniui ryžosi tik prieš savaitę.
Sportininkė apie pasitraukimą pranešė ir Lietuvos dviračių sporto federacijai.
„Liga kaip liga. Panaši į gripą: labai silpna, sloga, jėgų praradimas. Tačiau išsigydyti antibiotikais jos negalima.
Pirmą kartą sirgau apie 3 mėnesius“, – aiškino garsi Lietuvos dviratininkė.
- Moterų rinktinės treneris Valerijus Konovalovas kalba, kad net ir paskelbusi apie dviratininkės karjeros pabaigą jūs po kurio laiko sugrįšite į didįjį sportą. Ar trenerio viltys turi pagrindo? – „Lietuvos rytas“ paklausė D.Žiliūtės.
- Ateities numatyti neįmanoma. Jei po metų sumanyčiau vėl atsisėsti ant dviračio, tai būtų vienas didžiausių iššūkių mano gyvenime.
Taip kalbu, nes kartą jau teko pusmetį nesitreniruoti po dukrytės gimimo.
Patikėkite, tarp noro sugrįžti ir galimybių tai padaryti yra didelė praraja.
Sau dabar palinkėčiau ne šanso sugrįžti į sportą kaip dviratininkei, o sėkmingo naujo gyvenimo etapo. Mano ateitis – trenerio darbas.
- Tačiau „Safi-Pasta-Zara“ komanda skelbia, kad jūs būsite ne trenerė, o sporto direktorė.
- Ar turi reikšmės pareigų pavadinimas? Aš būsiu trenerė, kuri ne tik treniruos ekipos dviratininkes, bet ir bus atsakinga už ryšius su rėmėjais, „Safi-Pasta-Zara“ komandos registraciją įvairioms varžyboms.
Teks derinti trenerio ir vadybininko veiklą.
Dar prieš ketverius metus komandos vadovai juokavo, jog neleis išeiti į pensiją, ir žino, kaip panaudoti mano žinias ir energiją.
Aš mokiausi, užpernai gavau dviračių trenerio diplomą. Todėl kai tik pradėjau mąstyti apie pasitraukimą iš komandos gretų, ankstesni juokai virto rimtu pasiūlymu.
- Su Italijos ekipa sutartis turi šešios Lietuvos dviratininkės.
Ar tapusi trenere sieksite į savo komandą privilioti dar daugiau mūsų šalies sportininkių?
- Tikrai norėčiau, kad taip būtų. Tačiau pastaruoju metu visos jaunosios dviratininkės galvoja, kad sėkmingai karjerai užtenka pasitreniruoti porą savaičių per metus arba tik paklusniai minti pedalus tarptautinėse varžybose.
Tai ne priekaištas lietuvėms, nes šia liga serga viso pasaulio jaunosios sportininkės.
Komandoje sieksiu surinkti merginas, kurios nori save išreikšti, turi tikslų.
Ar tokių bus tarp jaunųjų Lietuvių dviračių sporto atstovių, parodys laikas.
- Artėja laikas, kai ir kitos auksinės Lietuvos moterų dviračių sporto kartos atstovės – Rasa ir Jolanta Polikevičiūtės, Edita Pučinskaitė – pasitrauks iš sporto. Kas jas pakeis ir garsins šalį tarptautinėse varžybose plentu?
- Tik nereikia tamsių spalvų. „Safi-Pasta-Zara“ komandoje treniruojasi Rasa Leleivytė, Inga Čilvinaitė, Vilija Sereikaitė.
Matau, kad jos pajėgios perimti estafetę – vienos plento lenktynėse, kitos sėkmingiau varžysis treke.
- Ar baigusi sportininkės karjerą nukentėsite finansiškai?
Juk kaip Lietuvos rinktinės narė gaudavote stipendiją.
- Taip jau būna, kad baigus karjerą kai ką prarandi, bet kai ką ir gauni.
Taip, aš neteksiu olimpiečio stipendijos. Nesu sukaupusi krūvos pinigų, kad galėčiau sau leisti nieko neveikti. Bet apie praradimus dar net negalvojau.
Kita vertus, žinau, kad blogiausiu atveju turiu teisę Lietuvos valdžios paprašyti sportininko rentos. Juk esu pasaulio čempionė, Sidnėjaus olimpiados trečiosios vietos laimėtoja.
- Gal sieksite užimti Lietuvos dviračių sporto rinktinės trenerio postą?
- Nemeluosiu – turiu daug idėjų ir norų, o tapti rinktinės trenere yra mano svajonė.
Dabar, kai baigiau sportininkės karjerą, norėčiau, kad žmonės, atrenkantys kandidatūras į nacionalinės dviračių komandos vadovus, atkreiptų dėmesį ir į mane.
Aš nežinau, pagal kokius kriterijus skiriamas rinktinės treneris, tačiau jei man būtų pasiūlytas šis postas, bėgčiau jo pasiimti išskėtusi rankas.
Tai būtų ne tik mano ambicijų išbandymas.
Lietuvos trispalvės garbė man yra šventas reikalas.
- Tačiau šie žodžiai vėl gali priminti jau beveik pamirštą skandalą dėl jūsų pilietybės. Kalbama, kad turite Italijos pasą.
- Aš turiu galiojantį Lietuvos pasą, niekas iš manęs jo neatėmė. Esu Lietuvos pilietė.
Taip, aš Italijoje gyvenu jau keturiolika metų ir be jokio kito dokumento šioje valstybėje negalėčiau būti.
Kartoju, itališką dokumentą turiu, bet visur važinėju pasienyje rodydama Lietuvos pasą.
- Nemažai Lietuvos sporto žvaigždžių, baigusių karjerą, myli savo šalį būdami toliau nuo gimtinės.
Ar žadate sugrįžti gyventi į Lietuvą?
- Iš Lietuvos išvykau prispirta tuometės situacijos – gimtinėje neturėčiau nė menkiausių galimybių tapti tuo, kuo tapau.
Skaudu tai sakyti, tačiau tokia tiesa. Jau įsivaizduoju, kaip po šio interviu daugelis komentuos, kad nemyliu Lietuvos, man nusispjauti į ją.
Tačiau reikia suprasti, kad daugelis mūsų šalies sportininkų neturi sąlygų tobulėti namie ir užsienis jiems yra vienintelė išeitis.
Dviračių sportui Lietuvoje sąlygos pačios nepalankiausios. Trasų nėra, tarptautinių varžybų nė kvapo.
Prisipažinsiu, kad Italijoje nesijaučiu savorogėse. Tačiau kas manęs laukia sugrįžtančios į Lietuvą?
Įleidau šaknis Italijoje – bijau, kad man būtų per sunku viską namie pradėti nuo nulio.
D.Žiliūtės karjera
Lietuvos dviračių sporto rinktinės narė (1992-2007 m). Nuo 1996-ųjų iki 2009 m. atstovavo Italijos dviračių sporto klubų komandoms.
1994 m. pasaulio plento čempionato jaunių grupinių lenktynių nugalėtoja.
1998 m. laimėjo pasaulio plento čempionato grupines lenktynes, 1999 m. iškovojo 3-iąją vietą ir laimėjo prestižines moterų „Tour de France“ lenktynes.
2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių grupinėse lenktynėse užėmė 3-iąją vietą, tapo pasaulio taurės laimėtoja.